Šią savaitę išplatinti, prezidento kanceliarijos užsakymu, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atliktos apklausos rezultatai. Respondentų buvo klausiama „Ar pritariate, kad Lietuva turi ratifikuoti Stambulo konvenciją?“.
Konvencijos ratifikavimui apklausoje pritarė ar greičiau pritarė 22,1 proc. apklaustųjų, 48,8 proc. respondentų teigė tam nepritariantys arba greičiau nepritariantys, o 29,2 proc. neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
Taip pat buvo klausiama ir dėl pritarimo tam, kad Seimas priimtų tos pačios lyties porų civilines teises išplečiantį Partnerystės įstatymą. Pritarimą tam išreiškė 19,5 proc. apklausos dalyvių, griežtą nepritarimą – 54,8 proc., nepritarimą su abejone dar 15,5 proc.
Prezidentūros spaudos tarnyba teigė, kad tokios apklausos užsakomos periodiškai ir jos „šalia tiesioginių kontaktų yra papildomas šaltinis prezidentui sužinoti žmonių, kuriems jis tarnauja, nuomones“.
Pirmiausia atskirkime, ką parodo ir ko neparodo visuomenės nuomonės apklausos. Jos neparodo visuomenės susipažinimo su tam tikru klausimu ar kompetencijos. Jos neparodo ir to, kokius sprendimų būdus pasirinktai problemai derėtų taikyti.
Visuomenės nuomonės apklausos ir jose formuluojami teiginiai dažniausiai išreiškia žmonių pritarimą ar nepritarimą, t.y. emocinį foną. Klausimo forma „ar pritariate?“ nereikalauja išmanymo ar susipažinimo, ji reikalauja paprasčiausio vertinimo. Dar daugiau, ji net neatsako, ką konkrečiai savo galvoje vertindamas turi žmogus. Pavyzdžiui, kokiems Stambulo konvencijos teiginiams jis prieštarauja.
Taigi bet kokį apklausos rezultatą derėtų traktuoti ne kaip racionalų argumentą, o kaip emocinį kontekstą priimamam politiniam sprendimui.
Problema čia ta, kad Lietuvos viešojoje erdvėje apklausa labai dažnai paverčiama argumentu, pagrindžiančiu vieno ar kito sprendimo tinkamumą ir racionalumą. Apklausos rezultatai konvertuojami į tokius metafizinius terminus kaip „tautos valia“ ar „tautos sąmonė“.
Bet galbūt prezidentūra tokius apklausos klausimus pateikė būtent norėdama sužinoti emocinį kontekstą ir neturėdama galvoje jų rezultatų kaip pagrindo vienam ar kitam politiniam sprendimui? Abejoti verčia paties prezidento Gitano Nausėdos reakcija į apklausos dėl atstovavimo Europos Vadovų Tarybai (EVT) rezultatus.
Reaguodamas į tai, kad tos pačios bendrovės „Vilmorus“ atliktoje apklausoje 56,1 proc. apklaustųjų teigė manantys, kad Lietuvą EVT toliau turėtų atstovauti prezidentas, G.Nausėda ištarė, jog „žmonės supratimo turi daugiau nei politikai“.
Suprantama, prezidentas šį procesą mato kaip savo galių išsaugojimą ir savotišką konkurencinę kovą su jį iš politinės arenos stumiančiais konservatoriais. Bet ši normali politinė kova nepateisina visuomenės nuomonės iškėlimo virš sudėtingų demokratinių procesų ir jų formuojamos politinės atsakomybės lauko.
Nepaisant to, kad Lietuva jau tris dešimtmečius gyvena demokratijos sąlygomis ir turi pakankamai išvystytus demokratinius institutus, mūsų politiniame gyvenime išlieka tendencija pažaisti ochlokratiją.
Skaitytojui priminsiu, kad ochlokratija arba minios, prastuomenės valdžia, yra tų pačių senovės graikų įvardinta valdymo forma. Didžioji paslaptis ta, kad bendruoju principu ji kartais gali būti maskuojama kaip demokratijos tąsa ar natūrali jos atšaka.
Visgi skirtumai yra ir jie labai ryškūs. Ochlokratijoje neegzistuoja pagarba įstatymui, susirinkimams ar intelektualioms diskusijoms. Čia vyrauja minios ir jos emocijų teisė. Viskas įgyvendinama minios pritarimu, neužklausiant nei sprendžiančiųjų kompetencijos, nei racionalumo, nei atsakomybės po sprendimo. Vienintelis kriterijus – daugumos pritarimas ir paklusimas daugumos kuriamai nuotaikai.
Turbūt daugelis dar prisimenate praėjusios kadencijos Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio ištarmę apie tai, kad „demokratija yra tada, kai mažuma klauso daugumos“. Iš esmės šis apibendrinimas tinka būtent ochlokratijai.
Kuo tuomet skiriasi demokratija? Demokratijoje sprendimo galią turi visuomenės rinkti, mandatą turintys ir tam tikrą atsakomybę už savo sprendimus prisiimantys atstovai, politikai. Politikai ne aklai įgyvendina visuomenės valią, o nuolat diskutuoja ir bando atrinkti tinkamiausius sprendimus.
Šių sprendimų priėmimo procese jie pasitelkia žinojimo, protingumo, teisėtumo kriterijus. Taip, ir demokratijoje egzistuoja balsuojančioji dauguma, tačiau balsuojančiųjų sprendimai lemiami ne emocinio konteksto, o susipažinimo su problema, kompetencijos ir įvairių interesų įvertinimo.
Jei demokratija būtų tiesiog tautos valios įgyvendinimo procesas, tuomet galėtume atsisakyti parlamento ir visus šalies klausimus spręsti tiesiog visuomenės nuomonės apklausų formatu. Deja, bet moderni demokratija atsižvelgia į tai, kad visuomenė negali atsakyti į visus klausimus teisingai, o savaime teisinga metafizinė tautos valia neegzistuoja.
Juk mes deleguojame politikams sprendimo priėmimo atsakomybę ne dėl paties dalyvavimo fakto, bet ir tikėdamiesi, kad šį procesą lydės jų susipažinimas su klausimais, kompetencijos ugdymas, įvairių interesų grupių įtraukimas ir išklausymas bei vėlesnis sprendimo paaiškinimas visuomenei.
Visuomenės nuomonė turi būti šių sprendimų priėmimo kontekste, bet ji neturi tapti atsvara priimant racionaliai pagrįstus sprendimus. Daugumos nuomonė nėra pakankamas argumentas nesvarstyti ar teisiškai neapibrėžti mažumų statuso. Daugumos nuomonė nėra pakankamas argumentas atmesti tarptautinius susitarimus, neįtraukti tam tikrų apibrėžimų ar nesvarstyti tam tikrų problemų.
Dauguma klysta. Ji klysta tiek atlikdama etinius ar estetinius sprendimus, klysta ir priimdama politinius sprendimus. Ji nebūtinai klysta visada, bet visada egzistuoja tokios klaidos galimybė. Būtent todėl mes sukūrėmė ir priėmėme daugiasluoksnius ir daug saugiklių turinčius demokratijos mechanizmus, kuriuose įvertinamas sprendimų tikslingumas, poveikis ir teisėtumas.
Flirtuodami su ochlokratija neturėtume pamiršti, kad už minios balso dažniausiai neegzistuoja minios atsakomybė. Atsakomybė galiausiai nugula ant minios balsu manipuliuojančiųjų pečių. Nebijokime būti demokratiški.