Metų pradžios hitu tapo režisieriaus, komiko Adamo McKay‘aus filmas „Don‘t Look Up“ (lietuviškai – „Nežiūrėk aukštyn“). Vienų vadinamas komedija, kitų – tragedija ar apokaliptiniu filmu, iš tiesų šis kūrinys yra socialinė kritika, savo užmoju primenanti distopijos žanrą, tačiau balansuojanti per arti tikrovės ribos.
Nenuostabu, kad nemažai žiūrovų įžvelgė paralelių su panašaus užmojo komedine distopija – Mike‘o Judge‘o „Idiocracy“ („Idiokratija“). Esminis šių filmų skirtumas yra tas, kad 2006 metais „Idiokratija“ vaizdavo distopinę visuomenę, kurioje intelektas, išsilavinimas, protas nebėra reikšmingas kriterijus.
Kai kurie pasakytų, kad „Don‘t Look Up“ vaizduoja visiškai panašią kvailybės visuomenę. Bet atidžiau pažvelgę pamatysite, kad nepaisant panašiai absurdiškų personažų ir situacijų, problematika ryškiai skiriasi. A. McKay‘us mums demonstruoja visuomenę, kurioje esminė problema yra ne kvailumas, o tai, ką prancūzų politikos filosofė Myriam Revault d‘Allones apibūdino kaip „tiesos silpnumą“ šiuolaikybėje.
Tai reiškia, kad tiesa yra pakankamai plačiai žinoma visuomenėje, ji yra prieinama ir paaiškinama, bet visuomenė dėl specifinių savęs organizavimo formų, savo vertybių ar galios žaidėjų interesų tiesiog atsisako pripažinti šios tiesos vertę ir visus iš šio pripažinimo kylančius aspektus.
Daktaras Randallas Mindy ir jo doktorantė Kate Dibiasky filme susiduria ne su paprasčiausia kvailybe, nežinojimu ar netikėjimu. Jie sutinka sudėtingą tikrovės konstrukciją, institucijas, galios žaidėjus, kuriems svarbi ne pati tiesa, o jos pripažinimo ir vertingumo sukuriamos pasekmės.
Prezidentei Janie Orlean mokslininkų jai pranešami faktai svarbūs tiek, kiek jie daro įtaką jos ir jos partijos perrinkimo, galios išsaugojimo, jos auginimo galimybėms. Pasaulio pabaiga bus po šešių mėnesių, bet rinkimai jau po trijų.
Puikiai Elono Musko, Jeffo Bezoso ir Marko Zuckerbergo trijulę apibendrinančiam Peterio Isherwello personažui rūpi tik jo korporacijos plėtra ir jam asmeniškai rūpimų klausimų sprendimas būtent jo siūlomais metodais. Ne veltui Isherwellas taip įsižeidžia pavadintas „verslininku“. Jis ne verslininkas, o mesijas, kurio korporacija yra idealios bendruomenės, o jo asmenybė – išgelbėtojo provaizdis.
Tik jis gali sukurti stebuklingą metodą, technologiją, sistemą ar organizaciją, kuri išspręs visus klausimus ir kartu sukurs nuolatinį ekonominį augimą, vadinamąją gerovę. Už visų technologinių sprendimų slypi paprasčiausias utopijos vaikymasis ir žmogiškojo proto idealizavimas.
Turbūt viena skaudžiausiai kertančių „Don‘t Look Up“ vietų yra žiniasklaidos vaizdavimas. Demokratijos pažadas skelbia, kad žodžio laisvė yra vienas pamatinių tiesos atskleidimo šaltinių. Filme ryškiai pavaizduojama kaip tiesos atskleidimas yra supančiotas pačios žiniasklaidos žaidžiamų galios žaidimų, istorijų ir naujienų kūrimo bei išsukimo proceso.
„Istorijos čia nebėra“ pasako „The New York Herald“ žurnalistas, sužinojęs, kad mokslininkų pateikta informacija nesukelia visuomenės susidomėjimo, o politinio paskyrimo įtakingos mokslinės organizacijos vadovė paneigė mokslininkų atskleistus faktus.
Visos šios „Don‘t Look Up“ vaizduojamos pamokos smarkiai susijusios ne tik su klimato kaitos, naujųjų technologijų viršetiškumo, politikos atotrūkio nuo visuomenės ir kitų grėsmių paralelėmis. Jos sarkastiškai pademonstruoja, kaip veikia bendruomenė, kurioje tiesa nėra savaiminė vertybė.
Tam, kad tiesa būtų vertinga ji turi būti įdomi, naudinga ar visiems įtinkanti. Žiniasklaidai reikia įdomaus pasakojimo ir clickų, socialiniams tinklams reikia dėmesio ir populiarumo, politikai reikia aiškios naudos reitingams, oligarchams – augančios jų įtakos ir dermės su jų sukurtais produktais ar sprendimais.
Jei neatitinki bent vieno iš šių kriterijų, tu niekaip neįtikinsi, kad tavo skelbiama tiesa yra verta dėmesio. Net jei tai yra už pusmečio į Žemės planetą besirėšianti ir visą gyvybę joje sunaikinsianti devynių kilometrų pločio kometa.
„Apgailestauju, bet ne viskas turi skambėti taip sušiktai gudriai, žavingai ar patraukliai visą laiką. Kartais mes tiesiog turime turėti galimybę pasakyti dalykus vienas kitam. Mes turime girdėti, kas sakoma. <...> Ir jei mes negalime sutarti dėl paprasčiausių tiesų, kaip tokių, kad Everesto dydžio milžiniška kometa skrieja link Žemės ir tai yra blogas dalykas, tai kas, po velnių, su mumis nutiko?“, – galutinai palūžęs pramoginėje naujienų laidoje šaukia Leonardo di Caprio personažas.
Šis pykčio ir nevilties monologas kartu yra ir kvietimas susimąstyti, kokią vietą tiesa ir jos vertė užima modernioje visuomenėje. Kiek visi minėti institutai (politika, žiniasklaida, verslas), kildinantys save iš noro sukurti geresnę, labiau informuotą, laimingiau, patogiau gyvenančią visuomenę, išties atlieka savo misiją.
Kiek politikoje, žiniasklaidoje ar versle vietos užima komunikacija, viešieji ryšiai, reklama, bandymas sukurti naujus kontekstus, įvaizdžius, pasukti istoriją kitu kampu, parodyti faktus sau naudingame fone, nutildyti, paneigti, susilpninti, apžaisti, perrėkti kitą pusę? Kiek įtakos visuomenės, auditorijos ar minios nuomonei turi tiesa ir kiek ji išties atskleidžiama, o kiek už visų šių institutų yra įteisintos ar toleruojamos manipuliacijos?
Filosofas Rolandas Breeuras pastebėjo, kad post-tiesos eroje pavojus slypi ne mele ar melo kiekyje, o tame, kad tiesa savo prigimtimi yra bergždžia, silpna ir skurdi. Jokios savaiminės apeliacijos į tiesos vertę, Tiesą iš didžiosios raidės, objektyvumą, faktus, atskleidimą ar demaskavimą neturi prasmės, jei mes tikėsimės, kad ji kažkaip save įsigyvendins ir darys įtaką mūsų gyvenamam pasauliui.
Su šiuo paradoksu vis dažniau susiduria ir šiuolaikinė žiniasklaida, kai net labai patyrę žurnalistai nesupranta, kodėl faktų tikrinimas, melo atskleidimas ar konstruktyvūs paslėptas tiesas atskleidžiantis tyrimai nepaveikia visuomenės nuomonės ar nepakeičia to, kas atrodo kaip tikrovės konstravimo brokas.
Tiesai reikia ne tik vidinio impulso, pasižadėjimo ir pasiaukojimo. Tikriausiai intuityviai tai nujausdami, graikai turėjo tokias sąvokas kaip aletheia ar parrhesia, reiškiančias tiesos atsivėrimą, nepridengtumą ir, atitinkamai, bekompromisinį tiesos sakymą.
Modernioji mūsų visuomenė veikia šių sampratų neigimo, išstūmimo ar pridengimo sąlygomis. Šia prasme „Don‘t Look Up“ yra ne pranašiškas bylojimas apie galimas kosmines ar ekologines katastrofas, o perspėjimas dėl visuomenės, kurioje ieškoti tiesos, ją sakyti, ja gyventi yra beprasmiška ar absurdiška.