Europoje šiuo metu kaunasi du skirtingi požiūriai, kuriuos simboliškai išreiškė šią savaitę nuskambėję Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos ir buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pasisakymai.
Duodamas interviu Vokietijos leidiniui „Bild“, Lenkijos lyderis viešai nusistebėjo, kad Emmanuelis Macronas ir Olafas Scholzas vis dar bando telefoniniais pokalbiais paveikti Vladimiro Putino nuomonę. Jo teigimu, tokie bandymai „išsaugoti Putino veidą“ lygintini su bandymais kalbėtis su nacių Vokietijos diktatoriumi Adolfu Hitleriu.
Antrojo pasaulinio karo metu Vakarų sąjungininkai gebėjo suformuoti bendrą poziciją, kad bet kokios derybos su visus tarptautinius susitarimus laužančiu ir civilius žudančiu diktatoriumi yra beprasmiškos. Dabar to nematome.
Savotiškas kontrastas šiam pasisakymui atsklido iš A. Merkel lūpų. Pirmą kartą ilgesnį interviu nuo savo kadencijos pabaigos žiniasklaidos atstovams davusi buvusi Vokietijos kanclerė, net ir pripažindama Rusijos grėsmę Europai, tikino, kad Rusija yra per didelė geopolitinė žaidėja, kad galima būtų išvengti kalbėjimosi.
Taigi, karui peržengus simbolinį šimto dienų slenkstį, turime dvejopą Europos poziciją. Viena vertus, karo pradžioje vieningai sutarta ir iki šiol daugiau ar mažiau išsaugotas konsensusas dėl to, kad reikia remti Ukrainą. Ukrainos pergalė yra plačiai remiamas scenarijus.
Kita vertus, per šį laikotarpį išsigrynino ir paralelinė pozicija, kuri šalia paramos Ukrainai baiminasi Rusijos pralaimėjimo ir galimų tolimesnių pasekmių. Ukrainos pergalė, tačiau be aiškaus Rusijos pralaimėjimo.
Mano manymu, šis karas neturi aiškaus Ukrainos pergalės scenarijaus. Ukrainos pergale galime laikyti pirmųjų dienų atsilaikymą, Kijevo apgulties pralaužimą, Volodymyro Zelenskio lyderystę ir užsitarnautą tarptautinį autoritetą, ukrainiečių pademonstruotą drąsą ir valią savo valstybingumui.
Bet reali Ukrainos pergalė neturi konkrečių kontūrų, jei mes kalbėsime tik apie teritorijų susigrąžinimą. Net ir Krymo aneksijos atšaukimas neišspręstų ilgalaikės problemos. Šios problemos pavadinimas – putinizmas.
Putino Rusija yra ne tik aktuali grėsmė Ukrainos valstybės egzistencijai, bet ir visai Europai. Tai viešai sugebėjo pripažinti net ir atsargiai žodžius besirenkanti A. Merkel.
Problema čia ta, kad, pasakę A, europiečiai negali vieningai ištarti B. Tikrasis šio konflikto (turiu omenyje ne tik karo veiksmus Ukrainoje, bet ir ekonominį, politinį, socialinį susidūrimą tarp Vakarų ir Rusijos) tikslas turėtų būti Putino Rusijos pralaimėjimas.
Apie sąlyginę Antrojo pasaulinio karo pabaigą galime kalbėti tik todėl, kad bent jau viena iš totalitarinių režimų pusių, nacių Vokietija, kapituliavo ir sukūrė sąlygas pokyčiui. Niurnbergo procesas buvo ne tik teisinis procesas, bet ir įvykis, simboliškai įkūnijęs Vakarų pažadą kautis su visomis fašizmo atšakomis. Kalba apie Ukrainos pergalę be Rusijos pralaimėjimo ir deputinizacijos proceso yra beprasmiška.
Skeptikai, žinoma, man atsakys, kad dabartinėmis sąlygomis negalime įsivaizduoti Rusijos pralaimėjimo be Trečiojo pasaulinio karo scenarijaus. Tai tikriausiai yra tiesa. Bet koks bandymas karinėmis priemonėmis įveikti Rusiją sukeltų sunkiai numatomas pasekmes.
Vienintelis būdas yra naujas Šaltasis karas, kurio tikslas būtų labai paprastas ir konkretus – putinizmo ideologijos žlugimas Rusijoje ir visame pasaulyje, kur tik jam simpatizuojama. Tam reikalingas vieningas Europos įsipareigojimas ir susitaikymas su galimomis kovos pasekmėmis.
Štai šios dilemos slenkstį mes ir stebime išsiskiriančiuose Europos lyderių pasisakymuose. Kol Baltijos valstybės, Lenkija, Čekija, Jungtinė Karalystė supranta, kad be Rusijos pralaimėjimo nebus jokio galios balanso pokyčio ir net nutraukti kariniai veiksmai Ukrainoje tebus įžanga į naujus tęsinius, tol Prancūzija, Vokietija, Italija ar kitos mūsų sąjungininkės vis dar įsivaizduoja koegzistavimo su atribota, bet funkcionuojančia Putino Rusija galimybę.
Jei Vakarai nesusitars dėl to, kad karo Ukrainoje tikslas yra Rusijos pralaimėjimas, šį stumdymąsi ir beviltiškas dialogo mezgimo žaidynes stebėsime ir toliau.
Vienintelis Lietuvos užsienio politikos kelias dabar turėtų būti plačios koalicijos būrimas ir nuolatinės pastangos įrodyti, kad Putino Rusija nėra tik paprastas imperinių ambicijų genamas autoritarinis režimas, o visą liberalios demokratijos tinklą, teisinius ir politinius susitarimus, institucijas, o galiausiai ir pagarbą tiesai bei tikrovės suvokimą bandantis suskaldyti ir sunaikinti mechanizmas.
Mechanizmas, kuris sistemiškai naikina ir save, ir į šį naikinimo procesą įtrauks visus, kurie pasirengę nuolaidoms ar moraliniams kompromisams.