Pradėkime nuo paprasčiausių teiginių. Kasdienėmis aplinkybėmis matydami žodį „visuomenė“ dažnai įtariai žvelgdavome į jo gebėjimą išties apibrėžti visus. Visuomenė turi daugybę socialinių, ekonominių, tautinių, rasinių, lytinių ir kitokių skirtumų, kurie nuolat išskiria iš bendros grupės ir paverčia tave individu.
Pandemijos, sienų uždarymo ir ribojimų akivaizdoje visuomenė tapo žymiai paprastesniu konstruktu. Iš esmės esame viena daugiau ar mažiau uždaroje sistemoje su viruso plitimu ir jo sukeltomis pasekmėmis kovojanti grupė. Grupė, kurią sieja bendras interesas – sugrįžti į „normalią situaciją“.
Tikriausiai dėl šių sąlygų politikai ir kiti vieši asmenys pamėgo ir nuolat vartoja karinę retoriką, skatindami įveikti tariamą nematomą priešą, elgtis disciplinuotai ir paklusniai. Kariuomenė – sėkmingiausias grupės žmonių suvaldymo ir jų asmeninės valios palenkimo bendram tikslui pavyzdys.
Tokioje ekstremalioje situacijoje itin išryškėja tai, ką psichologai vadina grupiniu mąstymu. Grupinio mąstymo teorijos pradininkas ir populiarintojas Jeilio universiteto psichologas Irvingas Janisas siekė išsiaiškinti, kodėl atskirų žmonių nuomonės keičiasi žmonių grupėje ir kaip šios grupės dinamika keičia galimus sprendimus.
I. Janisas savo tyrimuose išskyrė tris pagrindinius grupinio mąstymo simptomus: grupės galimybių ar moralės pervertinimą, mąstymo ribotumą ir spaudimą vienodumui. Kokios šių simptomų priežastys?
Pirmiausia – grupės vientisumas. Visiško vieningumo bet kurioje situacijoje reikalavimas gali užgniaužti kritiškus balsus ar net bet kokias abejones. Jei didžiausia vertybe tampa grupės vienybė, didėja tikimybė, kad priimami sprendimai bus netikrinami, o abejojantieji nutylės dėl grėsmės, nenoro veltis į konfliktą ar prarasti grupės lyderių draugystę.
Antroji grupinio mąstymo priežastis – struktūrinės problemos. Grupėje gali trūkti lyderių atvirumo naujoms idėjoms, nepripažįstamos vidinės grupės struktūros, grupės narius gali sieti vienodos pažiūros ar vienoda socialinė patirtis, jie gali kliautis tik sau pažįstama metodologija.
Trečioji ir aktualiausia priežastis – situacinis kontekstas. Grupinius sprendimus ir klaidas lemia grėsmės situacija, išaugęs stresas, laiko spaudimas, moralinės dilemos, spaudimas dėl buvusių klaidų.
Lietuvoje ir iki pasaulinio koronaviruso protrūkio matėme daug ydingo grupinio mąstymo ir jo iššaukiamų stereotipų, baimių, prietarų pavyzdžių, bet situacijos ekstremalumas paryškino visus aukščiau išvardytus simptomus.
Pirminis visuomenės atsakas į nerimą keliančią situaciją ir galimus apribojimus Lietuvoje buvo masinis simbolinę ramybę teikiančių daiktų kaupimas. Buvo perkama tai, kas galėtų užtikrinti ramesnį gyvenimą namuose, jei staiga hipotetiškai gyvenimas už namo sienų visiškai sustotų.
Ilgiau negendantys maisto produktai, higienos prekės, vaistai – viskas, kas sukuria didesnį ramybės ir gyvenimo tęstinumo įspūdį. Dabartinėje situacijoje daugelis turbūt nesugebėtų paaiškinti, kodėl pasidavė pirkimo psichozei ir įsigijo daugybę dalykų, kurių gamyba ir prekyba nesustojo ir vargu ar artimiausiu metu sustos.
Bet dalis teisingo elgesio jausmo kilo iš būtent tos grupiniam mąstymui priskiriamos nuojautos, kad bendras veikimas yra teisingesnis ar patikimesnis nei individuali nuomonė. Atsarga gėdos nedaro, sakė grikius perkantieji. Bet juk šiame posakyje slypi gėdos dėmuo. Ar svarbiau nei atsargumas nebuvo tiesiog gėdos jausmas, kad nesielgi taip, kaip elgiasi dauguma?
Koronavirusui pasiekus Lietuvą ir paskelbus apie pirmuosius užsikrėtimų bei mirties atvejus padaugėjo isteriškų šūksnių, raginančių kuo skubiau uždaryti sienas, nieko nebeįsileisti, radikaliai griežtinti karantino sąlygas.
Net ir iš pažiūros išsilavinę, intelektualūs žmonės pradėjo kalbėti apie „uodų vaikymą atidarius langus“ ar „pusgalvius liberalus, kurie šneka apie žmogaus teises“. Bet kokia abejonė, kritika ar alternatyvūs siūlymai atmetami kaip grėsmė vienybei ir vieningam veikimui.
Grupinio mąstymo paveikta visuomenė lengvai pasidavė naratyvui, kad vienintelis kovos su pandemija kelias yra nekvestionuojami ribojimai, teisių ir laisvių suvaržymai ir jokio dialogo ar pilietinės visuomenės veikimo čia negali būti.
I. Janiso kritika grupiniam mąstymui ir jo sprendimams rėmėsi būtent tokio vertikalumo įsteigimui. Grupė, kurioje susitariama nebesitarti, yra pasmerkta inertiškumui arba, dar blogiau, grupės lyderio diktatui.
Paradoksaliausiai šioje situacijoje turėjo pasijusti politikai, kuriems tenka laviruoti tarp grupinio mąstymo skatinimo ir tuo pat metu aiškinti apie asmeninę atsakomybę bei sąmoningą pilietiškumą.
Štai vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė, kalbėdama apie Velykų savaitgaliui įgalinamus ribojimus patekti į miestus ir miestelius, tikino, kad „matome, jog visuomenė elgiasi atsakingai“ ir ragino išlikti tokiems patiems atsakingiems. Po kelių minučių jau pasakojama apie policijos patikras, užtvarus ir galimas bausmes.
Dažnai grupinio mąstymo ydingumą, baimes ir nerimą išnaudojantys politikai dabar bando suvaldyti situaciją ir neatsukti šių pavojingų ginklų prieš save. Racionalus ir gebantis išgirsti argumentus individas staiga tampa geriausiu į ekstremalią situaciją patekusio politiko draugu.
Bet grupinio mąstymo forma per daug įprasta ir per daug patogi iš sovietinio individualizmo niveliavimo dar tik besiveržiančiai visuomenei. Su tokiu pačiu grupinio mąstymo lengvumu, su kuriuo skriejome į karantiną, dalis emocinio nuovargio, finansinio nerimo ir nuobodulio kankinamos visuomenės taip pat pradeda veržtis iš jo.
Grupinis abejingumas „kažkokiam virusui iš Kinijos“ pavirto grupiniu nerimu, grupiniu griežtumo reikalavimu, o dabar pamažu taps ir grupiniu pykčiu dėl ekonominių ir psichologinių karantino pasekmių.
Žinoma, grupinis mąstymas yra neišvengiamas tokios aktyvios visuomenės dėmuo ir šiuo savo komentaru tikrai neraginu stengtis jį eliminuoti ar jo vengti.
Didžioji problema slypi tame, kad Lietuvoje matome daug ydingo grupinio mąstymo ir jo simptomų pavyzdžių, kuriuos dažnai paskatina ir patys už visuomenės ramybę ir organizaciją atsakantys politiniai lyderiai arba tokią atsakomybę prisiimti norintys nuomonės formuotojai.
Mes iššaukiame nerimo, pykčio, euforijos ar abejingumo bangas ir skriejame jomis, ieškodami vieningos išvados. Nukreipiame savo dėmesį ir karantino įtampos užaštrintas emocijas į nekonstruktyvias veiklas.
Pilietiškumas tampa ne aktyviu ir racionaliu dalyvavimu, o visuotinio smerkimo ar plojimų bangomis. Didelis noras prisidėti ir dalyvauti įsivaizduojamame kare atveda prie apkvaišimo ir viešų teismų su viešais pasmerkimais ir atsiprašymų reikalavimais.
Kaip galime išeiti iš ydingo grupinio mąstymo rato? Belieka pasitelkti to paties I. Janiso grupių darbui ir lyderystei jose teiktus patarimus.
Pirmiausia, net ir sudėtingomis sąlygomis neturėtume atmesti kritinio mąstymo svarbos. Konstruktyvūs kritikai šiomis aplinkybėmis atlieka tokį patį svarbų darbą kaip ir tie, kuriems tenka sprendimų priėmimo atsakomybė.
Ekspertų patarimai turi keisti sprendimus, alternatyvūs siūlymai negali būti atmesti neišbandžius jų efektyvumo. Galiausiai, visose situacijose turi galioti racionalumo, o ne prievartinės tvarkos ir iliuzinės gerovės faktoriai.