Kai kalbame apie santuoką, dažniausiai turime galvoje judeokrikščioniškoje tradicijoje susiklosčiusį konceptą. Tai yra monogamiška vyro ir moters sąjunga, sukurianti naują giminystės atšaką.
Istorijos eigoje kintant visuomenių socialinėms struktūroms, plėtojantis turtiniams ir teisiniams santykiams, santuoka tapo svarbiu institutu, kuris dažnai keisdavo net ir valstybių likimus, sukurdavo naujas politines galias, dinastijas (tarkime Jogailos santuoka su Jadvyga ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Lenkijos karalystės sąjunga).
Susiklosčiusios tradicijos bei visuomenės normos santuoką pavertė būtinu kiekvieno asmens gyvenimo ir santykių atributu. Religinį kontekstą turėjusi santuoka buvo ir griežtų besiplėtojančios civilinės teisės apibrėžimų dalis. Skyrybos ar vieša abejonė santuokos sėkmingumu užtraukdavo ne tik visuomeninę gėdą, bet ir teisines pasekmes.
Iš istorinės perspektyvos galima paminėti net ir Anglijos karaliaus Henriko VIII pavyzdį, kai jo bandymas vesti brolio našlę, Ispanijos Aragonų dinastijos atstovę Kateriną, baigėsi rimtais debatais su popiežiumi, nenorėjusiu taip lengvai suteikti leidimą ir anuliuoti pirmąją santuoką.
Taigi žmonės (ypač praktiškai vyro nuosavybei atiduodamos moterys) ilgą laiką santuokoje laikydavosi dėl to, kad jos nutraukimas buvo siejamas ne tik su asmeniniu nuodėmingumu, religinėmis pasekmėmis, bet ir su kebliais teisiniais ir viešaisiais moraliniais klausimais. Kita vertus, nuosavybei atiduotos moterys neturėjo kito gyvenimo alternatyvų, tad tiesiog atsistoti ir išeiti buvo neįmanoma.
Pamažu didėjantis valstybių sekuliarumas, moterų išsilaisvinimo ir teisių suteikimo judėjimai, industrializacija, modernizacija ir darbo santykių pasikeitimai keitė ir santuokos koncepciją. „Tradicinė šeima“ vis dar turėjo tradicinę sudėtį, bet santykių sinergija joje pradėjo keistis. Vis dažniau bažnytinę sąjungą pakeisdavo civilinis pasižadėjimas, susirašymas.
Atsirado vis daugiau heteroseksualių porų, kurios atsisako santuokos kaip nerašytos savo įsipareigojimų patvirtinimo taisyklės. Tuo pačiu metu apie santuokos institutą kaip teisę pradėjo kalbėti ir vis dažniau viešumoje girdimi LGBT bendruomenės atstovai.
Paradoksalu, bet tradicinė šeima (vyras, moteris, vaikai) tapo tik vienu iš šeimyninio gyvenimo modelių, viena iš galimų sudėčių ar formų. Kaip ir visos kintančios tradicijos, toks pokytis, žinoma, sulaukia pasipriešinimo ir reikalavimų išsaugoti santuoką kaip religiškai ar morališkai svarbią struktūrą.
Bet kas iš tiesų kelia grėsmę vadinamajai tradicinei santuokos koncepcijai?
Tradicinės santuokos ar tradicinės šeimos koncepcijos vis labiau nyksta ir tai lemia ne homoseksualų išsilaisvinimas, išplėsti teisiniai apibrėžimai ar per mažai aiškinimų mokyklose. Tai lemia kintanti tikrovė.
Ilgą laiką santuoka funkcionavo kaip neišvengiama religinio ir visuomeninio gyvenimo dalis. Nuo asmeninės metafizinės atsakomybės prisiimant Sakramento įžadus iki visuomeninės moralės, draudžiančios suabejoti santuokos pasisekimu.
Religijai prarandant savo reikšmę vakarietiškose visuomenėse, ekonomikai ir socialinei struktūrai leidžiant vis lengviau susikurti savo asmeninę gerovę ir turtą, tvarkyti teisinius ir socialinius santykius nepriklausomai nuo lyties, santuokos reikšmingumas nyksta.
Vienintele reikšminga santuokos koncepcijos dalimi lieka tarpasmeninis santykis. Kalbant paprasčiau, žmonių įsipareigojimas mylėti ir gerbti vienas kitą. Bet net ir šiai daliai kyla vis daugiau iššūkių. Menkstanti religijos įtaka ir vis labiau plintantis mokslinis pasaulio aiškinimas, socialinis progresas pamažu užveria kelius perkelti gyvenimo prasmės klausimą į pomirtinio gyvenimo lauką.
Asmeninę gyvenimo prasmę turi susikurti ribotame mirtimi ir tuo pačiu dar ir savyje ribotame vaikystės, brendimo laikotarpio, senatvės, ligų, įvairių įsipareigojimų gyvenimo lauke. Nenuostabu, kad dabarties žmogus yra nuolatinėje skuboje kuo daugiau nuveikti ir kuo labiau pateisinti savo buvimą. Kiekviena akimirka turi būti produktyvi ir efektyvi, kiekviena mintis prasminga, kiekvienas žodis svarbus.
Tuo pat metu šis efektyvumo, prasmingumo ir svarbos vaikymosi procesas nevilties kontekste. Nevilties, nes net ir pats išsipildymo ir visko nuveikimo mitas stovi ant tylaus supratimo, kad viską užbaigia mirtis.
Vis labiau fragmentuotas gyvenimas, kuriame esminis siekis yra išpildyti save, sukaupti visas patirtis ir taip pateisinti savo egzistavimą, tiesiogiai kertasi su ilgalaikių santykių, monogamijos ir moralinio įsipareigojimo idėjomis.
Santuoka įstringa šiame prieštaringame siekyje – išpildyti save per kitą, tuo pačiu metu taip pat skubantį pateisinti savo egzistavimą. Kai šis eksperimentas nepavyksta, įvyksta skyrybos ir projektas pradedamas iš naujo.
Ar kiekvieną savaitę žiniasklaidos nušviečiamas garsenybių skyrybas nulemia viešas kalbėjimas apie homoseksualumą? Ne. Jas nulemia sudėtinga gyvenimo kasdienybė, egzistencijos banalumas ir nuobodulys, sunkiai pakeliamas į savęs įprasminimą besiveržiančioje asmenybėje. Jas nulemia pažadas, kad santuoka yra projektas, kurį galima bandyti konstruoti vis iš naujo ir iš naujo, pamažu kažkaip susikonstruojant ir save.
Jei norite išsaugoti santuoką, turite kalbėti apie jos metafizinį ir etinį lygmenį. Apie dviejų žmonių įsipareigojimą vienas kitam, apie šeimyninį gyvenimą ir jo prasmingumą ar beprasmiškumą, apie egzistencines patirtis, glūdinčias buvime su kitu.
Santuokos koncepcijoje nebeliko istoriškai ją palaikusių dėmenų. Vienintelis būdas ją apginti ir išsaugoti yra įrodant, kad būtent tarpasmeninėje sąjungoje gali glūdėti kažkokia didesnė metafizinė vertė, nei ją siūlo savęs išpildymo per nesibaigiančias naujas patirtis pažadas.
Paradoksalu, bet turbūt niekas taip nepadėtų santuokos atgaivinimui kaip jos uždraudimas, patraukimas iš teisinio lygmens, kuriame ji yra ne kas daugiau nei turtinio santykio ir tam tikrų socialinių statusų patvirtinimas.
Galbūt tai sugrąžintų santuokai bent dalį to metafiziškumo, kurio intuityviai trokšta ir kurį gina ją palaikantys asmenys.