Donaldui Trumpui prezidento poste liko dvylika dienų. Normaliomis sąlygomis atrodytų, kad tai formalumų dienos. Dienos, kai JAV prezidentas gali pradėti svarstyti apie savo įrašą istorijoje. Deja, bet 45-asis JAV prezidentas savo kadencijos pabaigą pažymėjo išpuoliu prieš demokratiją ir demokratinį valdžios perdavimo procesą.
Prezidento rėmėjų mitinge skambėję raginimai susidoroti su oponentais karo lauko teisme, sunaikinti jo bandymų klastoti rinkimų rezultatus neparėmusius respublikonus prasiveržė agresija ir siautėjimu istoriniame Kapitolijaus pastate.
Į pastatą be ryškesnio policijos pasipriešinimo įsiveržę Trumpo rėmėjai siautėjo Senato salėje, plėšė ir daužė viską, kas papuola po ranka, įsiveržė į Senato pirmininkės Nancy Pelosi kabinetą ir ten pozavo užkėlę kojas ant stalo bei palikdami negrabiai suraitytus užrašus, žadančius, kad jie neatsitrauks.
Po šio precedentų neturinčio išpuolio, panašu, nuo blogiausio visų laikų JAV prezidento nusisuko net ištikimai jam tarnavę ir ligtolinius išpuolius prieš demokratiją teisinę respublikonai. Tiesa, saujelė ištikimiausių rėmėjų, vedamų senatoriaus iš Misūrio Josho Hawley, net ir po aukomis pasibaigusio išpuolio tęsė simbolinę protesto akciją, stabdydami balsų tvirtinimo procesą.
Ar tai Donaldo Trumpo pabaigos pradžia? Ar kadenciją baigiantis JAV prezidentas peržengė tą ribą, kai nuo jo atsiribos net ir ištikimai jam tarnavusi žiniasklaidos dalis bei savo reputaciją į perrinkimo galimybę iškeitę respublikonai – Lindsey Grahamas ir Mitchas McConnellas?
Ar pasmerks JAV prezidento destruktyvią veiklą ir flirtą su diktatūra įvairių aljansų partneriai bei respublikonų partijos sąjungininkai kitose valstybėse? Ar tai taps riba, po kurios bus ryžtingai nutarta, kad to jau gana?
Panašu, kad procesas per daug įsibėgėjo. Įsibėgėjo taip, kad nušlavė su autokratinėmis Donaldo Trumpo žaidimo taisyklėmis besitaiksčiusius minkštakūnius respublikonų partijos narius.
Ko vertas paskutinis griežtas McConnello pasisakymas Senate, kai praėjus valandai jam jau teko slėptis nuo įtūžusių prezidento rėmėjų, daužančių Kapitolijaus langus ir raginančių surengti linčo teismą tiems, kurie nepatvirtins jų alternatyvios tikrovės?
Žaidimai su demokratija turi rimtas pasekmes. Demokratija nėra spyruoklė, kurią galėtume sustumti ir paleisti tada, kai užsimanome. Vis labiau tolindami padorumo, teisėtumo, moralumo, sąžiningumo, pagarbumo ribas mes prieiname teritoriją, kurioje šios sąvokos lieka tuščios.
Tikriausiai Donaldas Trumpas pasitrauks iš Baltųjų rūmų be jėgos struktūrų įsikišimo, bet jis išeis į Ameriką, kur milijonai jo rėmėjų nuoširdžiai tiki jo sukurtu alternatyvių faktų burbulu. Pasaulį, kuriame Joe Bidenas nėra legitimus naujas JAV prezidentas. Pasaulį, kuriame vyksta kova ne su kitaip jį matančiais žmonėmis, o su blogio jėgomis ir blogio įsikūnijimais.
Neatsitiktinai didžiosios XXI amžiaus pradžios antidemokratinės jėgos Rusijoje, Kinijoje ar Turkijoje turi galimybę šaipytis iš JAV prezidento keliamo chaoso ir badyti pirštais į vis labiau blankstančią Jungtinių Amerikos Valstijų reputaciją bei moralinę galią.
Anksčiau demokratiją tironijos pasieniuose gynusi ir užtikrinusi Amerika dabar turi ginti demokratiją savo širdyje. Ir tai net ne metafora. Užtenka pažiūrėti į įvykius Kapitolijuje, kad suabejotum, ar Vašingtonas vis dar demokratinių institucijų megapolis, o gal pilietinio konflikto, susiskaldymo ir antidemokratinių jėgų siautėjimo epicentras.
Po Trumpo pa(si)traukimo naujoji Baltųjų rūmų administracija turės atlikti didžiulį darbą, kad išmėžtų tai, kas pridaryta tiek politinėje, tiek teisinėje, tiek moralinėje plotmėje. JAV laukia sudėtingas vidinės tvarkos ir išorinės reputacijos atkūrimo periodas. Jis gali užsitęsti ne vieną kadenciją ir net ne vieną dešimtmetį.
O blogiausia tai, kad antidemokratinės jėgos niekur nepranyks, nuolat grasindamos valstybės struktūrai, pilietinei visuomenei ir demokratiniams procesams. Ši kova įvairiomis formomis atsikartos ir kitose valstybėse, kurių politikai seka Trumpo pavyzdžiu, kurstydami baimės, neapykantos ir agresijos nuotaikas.
Tai nėra Trumpo pabaigos pradžia. Tai vis labiau ryškėjančio demokratinio ir antidemokratinio konflikto kontūrai. CNN laidų vedėjas Jake‘as Tapperis, aptardamas pastarųjų dienų įvykius JAV, suformulavo situaciją taip: „Amerikoje nebeliko demokratų ir respublikonų. Liko demokratai ir antidemokratai“.
Reikia pabrėžti, kad čia neturime galvoje, kad respublikonų gretose neliko demokratų. Tradicinė dvipartinė ideologinė sistema tiesiog tapo kova tarp tų, kurie bando išsaugoti demokratines struktūras ir užtikrinti demokratinius procesus, ir tų, kurie bando užgniaužti.
Ideologinės skirtys vis labiau praranda savo prasmę. Tiksliau, jos vis mažiau skiria tuos, kurie atstovauja vieną ar kitą politinės minties kryptį. Konfliktas išsikerojo ir turi žymiai gilesnes šaknis. Šaknis, kurios siekia pamatinius visuomenių savęs organizavimo principus.
Stebint politinius procesus JAV, vidines skirtis Europos Sąjungoje, slinktis posovietinėje erdvėje (Baltarusijoje, Ukrainoje), galima spėti, kad pagrindinis XXI a. pirmosios pusės konfliktas bus kova tarp įvairių valstybių demokratų ir tų, kurie deda pastangas dekonstruoti demokratines sistemas, sėdami baimę, chaosą, melą ir agresiją.
Jei XX amžiaus pradžioje į I pasaulinį karą stojančios JAV prezidentas Woodrow Wilsonas galėjo teigti, kad amerikiečiai kaunasi tam, kad įtvirtintų demokratiją skylančių imperijų pasaulyje, o Franklinas Delano Rooseveltas gynė demokratijos idėją nuo įsigalinčių nacistinių ir komunistinių totalitarizmo versijų, tai dabar demokratija tenka gintis nuo žymiai subtilesnio ir ne tokio ryškaus, bet tiek pat pavojingo priešo.
Segmentuotas, iš daugybės tapatybinių dalių lipdomas antidemokratinis judėjimas siekia tiesiog diskredituoti ir dekonstruoti. Sunaikinti demokratiją, nesiūlydamas jokios aiškios alternatyvos. Visai kaip tie Kapitolijų užplūdę raudonsprandžiai, pulsuojantys įniršiu, tačiau įsiveržę į Senato salę nežinantys ko griebtis, nes tokia sėkmė buvo netikėta jiems patiems.
Antidemokratinis judėjimas auga ant baimės, nepasitikėjimo, alternatyvių informacinių laukų, politinio prisitaikėliškumo, populizmo, konformizmo mielių. Kaip ir visos didžiosios revoliucijos, jis siūlo greitą pokytį ir greitą problemų sprendimą. Kaip ir visos didžiosios revoliucijos, jis dirgina nuoskaudas, nusivylimą, pyktį ir keršto jausmą.
Ką mes galime padaryti, kad antidemokratijos priešaušris netaptų aušra? Kalbėti drąsiai ir sąžiningai. Neužsimerkti net prieš menkiausius bandymus manipuliuoti demokratija. Ginti žiniasklaidą, žodžio ir mokslo laisvę, atsargiai ir kritiškai stebėti visus politinius procesus bei socialinius pokyčius. Jautriai reaguoti į pažeidžiamiausias grupes ir nedelsti spręsti įsisenėjusių valstybės ar visuomenės problemų.
Turime neapsimestinai rimtai žiūrėti į švietimą ir dialogą su visomis visuomenės grupėmis, kurios nori kalbėti argumentų ir pagarbos kalba. Nesudaryti galimybių kauptis pykčiui ir nuoskaudoms tų, kurie nori savo vietos viešajame diskurse. Bet netoleruoti tų, kurie bando diskursą užgrobti, kalbėdami gaujos balsu, bet gviešdamiesi tautos ar visos valstybės vardo.
Galbūt šie intuicija ir pavienėmis įžvalgomis paremti perspėjimai skamba abstrakčiai, bet grėsmės realumą įrodo trečiadienio įvykiai Kapitolijuje. Trapią demokratiją saugo tylus visuomenės daugumos susitarimas būti racionaliais ir daugiau nei tik už save atsakingais piliečiais. Kai šį svertą bandoma nusverti į kitą pusę, reaguoti būtina.
Istorija gali mums papasakoti apie tuos, kurie laiku nereagavo į balanso pokytį.