Viena iš kas savaitę besiritančių viešo pasipiktinimo bangų šią savaitę palietė, atrodo, niekuo dėtą LRT transliuojamą laidą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Daliai visuomenės užkliuvo tai, kad šiaip jau viktorinos formatu organizuojamoje laidoje vaikams (nors šiuolaikybėje tai jau tiesiog jauni žmonės) buvo pateiktos kelios etinės dilemos.
Didžiausio pasipiktinimo komentaruose sulaukė klausimas apie tai, kokį pasirinkimą laidos dalyvis atliktų, jei susidurtų su situacija, kurioje prie geležinkelio bėgių pririšti du žmonės ir jis turėtų galimybę nuleisdamas svertą pakeisti traukinio judėjimo kryptį taip, kad būtų pervažiuotas tik vienas žmogus.
Komentatorių minią šį klausimą traktavo kaip vulgarų mintinį žaidimą, kuriame reikia rinktis, kiek žmonių nužudysi. Nei šiai miniai, nei pasipiktinimą aprašiusioms žiniasklaidos priemonėms nepavyko suprasti šio klausimo esmės ar konteksto.
Turbūt dalis kaltės tenka ir laidos rengėjams, kurie žaidimo metu pateikinėjo ir klausimus, reikalaujančius tiek paprasčiausio žinojimo, tiek loginio mąstymo, tiek gebėjimo pademonstruoti argumentaciją ir supratimą. Kai šalia jų atsirado keletas etinių dilemų, akivaizdu, kad sutriko ne tik dalyviai, bet ir laidą žiūrėjusi ar nežiūrėjusi, bet lengvai pykčio bangos pagaunama auditorija.
Tikroji minėtosios etinės dilemos esmė yra ne teisingo, mažiau teisingo ar neteisingo atsakymo paieška. Dilema priverčia įsijausti į mintinį eksperimentą, kuriame nėra absoliutaus gėrio, absoliučiai moralaus pasirinkimo.
Klausimas, ar pasirinktum neprisiimti atsakomybės dėl vieno žmogaus gyvybės, kurią paaukotum nuleisdamas svertą, taip teoriškai prisiimdamas atsakomybę dėl dviejų mirčių, turi būti lydimas ne atsakymo, o naujų klausimų apie tai, kas yra moralė, kokia gyvybės kaina ir ką daryti susidūrus su būtinybe prisiimti atsakomybę, kai ta atsakomybė neturi nei absoliučiai teigiamo, nei absoliučiai neigiamo pagrindo?
Etinės dilemos, paradoksai ar susimąstyti priverčiančios analogijos pademonstruoja tikrovėje ištinkantį sudėtingumą ir vienareikšmiško vertinimo negalimybę. Moralinis sprendimas dažnai būna ne tik nepatenkinamas, bet ir skausmingas, pareikalaujantis susitaikymo su galimomis pasekmėmis ir niekaip nesutelpantis į objektyvias gėrio ir blogio sampratas.
Žiūrėdamas laidą pasigedau filosofinio šių klausimų konteksto. Panašu, kad jo pasigedo ir klausimus atsakinėjusios dvi laidos dalyvės. Bet labiausiai šis kontekstas liko nesuprastas pasipiktinusių komentatorių gretose.
Prieš mūsų akis juk buvo ne šiaip paprasta „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ laida, o visos švietimo sistemos ir visuomenės santykio su ja atspindys. Viktorina, žinių patikrinimas, kuriuo šiaip jau yra mūsų egzaminų sistema, staiga tapo filosofinio klausimo lauku. Lauku, kuriame nėra teisingų atsakymų, tačiau turi veikti kritinis mąstymas, argumentacija, gebėjimas suabejoti ir kelti naujus, prasmingus klausimus.
Staiga išjungtas viktorinos formatas kiek sutrikdė jaunus žmones, tačiau dar labiau jis sutrikdė visuomenę, kuri susidūrė su faktu, kad švietimo sistemoje gali būti ne tik žinių patikrinimo, bet ir tų žinių pritaikymo ar išbandymo moraliniais sprendiniais dėmenys.
„Kas leido vaikams mąstyti?“ – suriko patogios pramogos ieškojęs anoniminis televizijos komentatorius. Paskui jį pavojaus varpais pradėjo skambinti ir kiti, matę ar nematę, bet taip ir nesupratę komentatoriai, užpildydami viešąją erdvę pasipiktinimu. Šį pasipiktinimą retransliavo pagundai emocijomis užpildyti turinį ne visada atsispirianti žiniasklaida.
Bet piktintis derėtų ne televizijos laidų klausimais, o tuo, kad tokie klausimai per retai užduodami viešojoje erdvėje ir jų svarba per retai akcentuojama švietimo sistemoje.
Didieji pasaulio klasikos kūriniai savo siužetuose, naratyvuose slepia ne pasakaičių lygio pamokymus, o suaugusiojo gyvenimui pažįstamus sudėtingus moralinius klausimus, tragediją, absurdą, komiškumą ir dramiškumą.
Shakespeare‘o Romeo ir Džuljeta nesibaigia trijų dienų vestuvėmis, kuriose visiems per barzdą varva midus. Goethes Faustas nepasiekia prasmės ir meilės, besiverždamas į absoliutų žinojimą. Cervanteso Saavedros Don Kichotas nepasiekia riteriškosios šlovės ir nepaverčia iliuzijų tikrove.
Visi šie kūriniai slepia ne aiškius atsakymus, o sudėtingus klausimus apie žmogiškąją prigimtį, egzistencinį tragiškumą, proto bei jausmų didybę bei nuosmukius. Visi jie moko ne imitacijos, o išgyvenimo, permąstymo ir moralinės vaizduotės lavinimo.
Štai kodėl turime ne vengti filosofinių klausimų, o kuo dažniau juos užduoti jauniems žmonėms ir patys sau, kaip atvirai visuomenei. Tik tokių klausimų ir bandymų į juos atsakyti šviesoje galėsime pasakyti, kad ne sėdime patogioje kasdienybėje, o judame link didesnio savęs ir savo aplinkos pažinimo.
Viename paskutiniųjų savo tekstų lrytas.lt portale rašytojas Sigitas Parulskis pastebėjo, kad „žmogui sudaromos sąlygos, kad jis būtų kvailys“.
„Žmogų reikia versti mąstyti, jis mąsto, kai yra spaudžiamas aplinkybių, diktatorių, poreikių, norų tenkinimo būtinybės ir panašiai, o savaime žmogus nemąsto“, – rašė S. Parulskis.
Nebūčiau toks griežtas ir nekalbėčiau apie mąstymo prievartą, bet pripažinsiu nemąstymo patogumą. Nemąstymo patogumas yra populiarinamas ir, kaip matome, ginamas pasipiktinusių, su mąstymu susidūrusių komentatorių.
Leiskime mąstyti ir patys nebijokime sudėtingų filosofinių klausimų, kurie atveria gyvenimo paradoksalumą, nepakankamumą, absurdiškumą, bet ir įvairovę bei intelekto gimdomus etinius ar estetinius pasitenkinimus.
Tik tokiomis sąlygomis galėsime kalbėti apie sąmoningą pilietiškumą, kritiškumą ar visuomenės gebėjimą susiorientuoti ne tik tarp parduotuvės lentynų, bet ir politiniuose, socialiniuose ir kultūriniuose procesuose.