Paulius Gritėnas. Kodėl Europa pralaimi kovą prieš Putiną ir Lukašenką?

Šiomis dienomis Putino ir Lukašenkos Europai mestas migracijos krizės iššūkis yra ne tiek konflikto provokacija, kiek Europos vienybės ir pažado pačiai sau išbandymas. Tikrinama, ar vertybių visuma ir įsipareigojimai vis dar yra europinės politikos pamatas.

Kuo panašūs režisierius Rimas Tuminas ir kadencijos paskutines dienas skaičiuojanti Vokietijos kanclerė Angela Merkel? Abu jie atskiruose kontekstuose tapo išbandymo takiuoju blogiu aukomis. Vienoje pusėje lietuvis teatro režisierius, patvirtinantis kremliškąją ideologinę istorijos liniją, kitame – turbūt įtakingiausia Vakarų Europos politikos žaidėja, skambinanti prezidentu besiskelbiančiam nusikaltėliui.

Kas yra takusis blogis? Takiojo blogio sąvoką nukalė du vieni žymiausių mūsų regiono intelektualų – lenkų sociologas Zygmuntas Baumanas ir lietuvių filosofas Leonidas Donskis. Takiojo blogio tema nuosekliai pratęsė „Moralinio aklumo“ („Moral Blindness“) knygoje tyrinėtas postmodernybės iššūkių moralei temas.

Kasdienybėje įprasta vartoti manichėjišką blogio ir gėrio perskyrą. Paprastai sakant, manoma, kad blogis ir gėris egzistuoja šalia vienas kito, tačiau yra nesutaikomos, nepersiliejančios tikrovės. Tokių manichėjiško mąstymo pavyzdžių yra labai nemažai ne tik visuomenės moralėje, bet ir valstybių užsienio politikos formuluotėse.

Štai buvęs JAV prezidentas George‘as W. Bushas praėjus keliems metams po Rugsėjo 11-osios suformulavo ir paskelbė „Blogio ašies“ terminą (šiai ašiai priskirtos Irano, Irako, Šiaurės Korėjos valstybės; vėliau sąrašas net ir plėstas ar modifikuotas). Lietuvos politinėje erdvėje Sovietų Sąjunga dažnai pavadinama „Blogio imperija“, o jos politikos tęsėjas, istorijos revizionistas ir „rusiškosios erdvės“ kūrėjas Vladimiras Putinas – „blogio jėga“.

Kaip iliustratyvų pavyzdį galima pateikti ir šią vasarą pasirodžiusią „Verslo žinių“ redakcijos nuomonės skiltį, kurioje buvo teigiama, kad „blogio ašies centras nėra Minskas“ ir simboliškai nurodoma į Baltarusijos politikai visapusišką įtaką darančią ir ją išjudinančią Maskvą.

Idealistinė Lietuvos užsienio politikos koncepcija vis dar inertiškai bando traktuoti blogį kaip manichėjišką kategoriją. Tai yra, manoma, kad galime labai aiškiai nurodyti tam tikras blogio ribas, atskirti jį nuo tariamo gėrio zonų. Kremliaus įtaka nubrėžiama žemėlapyje, nepastebint, kad vadinamoji blogio ašis jau seniai formuoja, keičia, iškreipia ir Europos politikos judesius bei moralinius sprendinius.

To pavyzdžių galime rasti daugybę. Nuo Londone savo finansines saleles susikūrusių Kremliaus oligarchų iki įvairių vietos lobistų remiamo NordStream 2 projekto Vokietijoje. Nuo Gazprom iki tiesioginės politinės įtakos Vidurio Europoje, flirto su Viktoro Orbano Vengrija, paramos visų radikalesnių, kraštutinės kairės ar dešinės antieuropietiškų politinių jėgų ambicijoms, įtakos darymo rinkimuose ar „Brexit“ procese.

„Takusis blogis įsiveisė takiosios modernybės žmonių kasdienės sąveikos ir socialinės apykaitos audinio siūlėse, įsismelkė į patį žmonių bendrabūvio pluoštą, įsisuko kasdien besikartojančios veiklos ir reprodukcijos ritmu. Blogis tyko užpulti iš pasalų ir daugybės juodųjų skylių, žiojinčių visiškai dereguliuotoje socialinėje erdvėje, kurioje varžovai pasirengę perrėžti gerklę. <...> Dabartinio pavidalo blogį vargiai pastebėsi, nuplėši jam kaukę ir pasipriešinsi. Jis iššoka neperspėjęs ir kerta kam paklius“, – rašoma knygos „Takusis blogis“ anotacijoje.

Vienos iš pagrindinių takiojo blogio savybių, kurias išskiria Z. Baumanas ir L. Donskis, ir kurias mes galime pastebėti šių dienų įvykiuose – blogis pasireškia ne kaip tiesioginis pavojus, grėsmė, o kaip gundymas, bandymas įtraukti, korumpuoti, normalizuoti, trivializuoti blogio apraiškas.

„Imperializmas rėmėsi kietaisias galios žaidimais, o terorizmas neatskiriamas nuo blogio takumo – reikia budėti, kad mūsų nesuklaidintų sukta jo logika, kai neva šnekama visuomenės labui, bet žodžiai atmiešiami panieka konkrečiai visuomenei, aukojamai individualiems galios žaidimams“, – rašė L.Donskis.

Migrantų krizė ir tolesnis šios situacijos vystymasis atrodo idealus takiojo blogio žaidimas. Pabandykime pasiaiškinti kodėl.

Pirma, Lukašenka atakuoja Lietuvą ir Lenkiją ne karine galia, ne tiesioginiais kariniais veiksmais ar tiesioginėmis ekonominėmis sankcijomis. Kremliaus padedamas jis prie mūsų sienų kuria migrantų krizę, pamažu virstančią humanitarine krize.

Lietuvai ir Lenkijai paliekamos dvi galimybės – įsileisti nelegaliai į valstybę patenkančius migrantus, kurių kelionės tikslas – Vakarų Europa, taip legitimizuojant ir atveriant kelią migracijai, kurią skatina ekonominiai ir socialiniai motyvai. Arba, nuolat pažeisti tarptautinius prieglobsčio suteikimo susitarimus, atstūminėti migrantus ir taip stebėti humanitarinės krizės padarinius – šąlančius, sergančius ir mirštančius žmones.

Kremliaus ir Lukašenkos tikslas yra aiškus. Siekiama parodyti, kad mes elgiamės a) neteisėtai, ne pagal įstatymus; b) nežmogiškai; c) dviveidiškai traktuojame savo pačių skelbiamus principus. Kitaip sakant, siekiama parodyti, kad Vakarai neturi moralinio pranašumo, o tai reikštų, kad galime apskritai panaikinti moralines politines kategorijas ir kalbėti apie „situacijų sprendimą“.

Antra, Putinas siekia padėti Lukašenkai legitimizuotis ir sumažinti galimą sankcijų naštą. To siekiama bandant sukurti derybų vaizdinį arba įtraukiant oficialias Europos institucijas, atskirų valstybių vadovus į pokalbius, vienokio ar kitokio turinio susitarimus.

Situaciją dar labiau sunkina tai, kad ne tik Europos, bet ir mūsų pačių institucijos neturi aiškios pozicijos pokalbių su Lukašenka atžvilgiu. Jei mes pripažįstame Kremliaus ir jo valdomo Lukašenkos nelegitimumą, jų pažeidžiamus, laužomus tarptautinius susitarimus, jų atliekamus karinius veiksmus, provokacijas, jų veiksmų nemoralumą, tuomet turėtume atsakyti sau į klausimą, ką mums suteikia pokalbiai su šiais veikėjais?

Trečia, siekiama parodyti, kad Europa neturi vieningos vertybinės pozicijos. Tam išnaudojami įvairiausi sukurtos ir kurstomos krizės aspektai. Vokietija raginama priimti Baltarusijos, Rusijos, Turkijos, Jungtinių Arabų Emyratų ir kitų valstybių oro linijomis gabenamus ir turistinėmis vizomis aprūpinamus migrantus.

Lietuva ir Lenkija raginamos pasiduoti ir atverti sienas. Vakarų pasauliui bendrai skrieja apeliacijos dėl „tų žmonių valstybėse sukeltų krizių ir karų, kurie paskatino juos bėgti“. Tuo pat metu džiaugiamasi, kai pavyksta išprovokuoti Europos Sąjungą kalbėti ne vienu balsu ar viešai ginčytis dėl sankcijų reikalingumo, stiprumo.

Ketvirta, siekiama sukelti žmonių nepasitikėjimą Europa ir jos vertybėmis. Rusijos ir Baltarusijos propaganda naudojasi ne tik technokratiškosios Europos politikos konflikto baime. Maskva jau senokai suprato, kad Europa pasirengusi būti deklaratyvi iki tol, kol įbauginama realaus konflikto grėsme. Ar Ukrainos, ar dabartinės migrantų krizės atveju blefuojama iki galo, nes nujaučiama, kad Europoje viršų galiausiai paims pragmatinis impulsas – tartis ir deeskaluoti. Šis šantažas veikia.

Bet šiuo šantažu bandoma palaužti ir europiečių valia bei tikėjimas Europos projekto, europinių vertybių veiksnumu. Tai pats pavojingiausias takiojo blogio atakos aspektas. Intuityviai supratę ar pamatę, kad Vakarai kaip įsivaizduojama gėrio ašis yra paveikiami, išgąsdinami ar korumpuojami takiojo Kremliaus blogio, dalis to gėrio absoliutumu tikinčių ar juo jau anksčiau nusivylusių žmonių gali dar labiau pasiduoti cinizmui.

Būtent plintantis cinizmas, nejautrumas, ar vilionė atsakyti kremliško tipo provokacinėmis galios priemonėmis yra vienas iš geriausių ginklų, įduodamų į takiojo blogio meistrų rankas.

„Takiojo blogio“ pabaigoje L. Donskis pranašiškai konstatavo: „Istorija tikrai kartojasi – ir mes greitai sužinosime, ar šį kartą tai bus tragedija, ar farsas. Sužinosime, ar naujoji geležinė uždanga ir senasis naujas šaltasis karas atskleis Rusijos nepajėgumą ir artėjantį galutinį žlugimą, ar mūsų pačių silpnumą ir dūžtančias viltis pasiekti galutinį proveržį“.

Dabartinė situacija siunčia pavojingus signalus. Europa demonstruoja savo silpnumą takiojo blogio akivaizdoje. „Ir kas?“, – sutrikęs juokiasi propagandisto Vladimiro Poznerio apie Molotovo-Ribentropo paktą klausiamas režisierius. „Ir kas?“, – klausiami dėl pokalbio su Lukašenka atsako galios žaidimams pasidavę Vakarų politikai.

Europa turi skubiai sugrįžti prie klausimo dėl bendrųjų jos vertybių, jų atstovavimo ir įgyvendinimo užsienio politikoje. Lietuva turėtų būti pirmoji, kelianti šį klausimą ir reikalaujanti susitarimo bei įsipareigojimo. Tik taip išvengsime gluminančios nuogybės takiojo blogio gundymų akivaizdoje.