Pradžiai nubrėšiu tam tikras gaires, kad būčiau teisingai suprastas mielojo skaitytojo. Šiame komentare mane domina ne istoriniai klausimai, o istorinių pamokų ir naratyvų svarba dabartyje. Žalgirio mūšis gali būti traktuojamas ir kaip istorinis įvykis, ir kaip nuolat atnaujinamo, pildomo, stiprinamo mūsų tautos, valstybingumo naratyvo dalis. Šiuo atveju, aš renkuosi antrąją dalį.
Pagrindinė mano tezė skamba taip: Žalgirio mūšio istorija gali būti labai aktuali pamoka dabarties Lietuvai. Tiek politiniams lyderiams, tiek visuomenei.
Pradėkime nuo to, kad Žalgirio mūšis Lietuvos visuomenėje suprantamas kaip svarbus, gal net vienas kertinių įvykių istorijoje. Bet kaip paaiškinama šio įvykio svarba? Drįsčiau teigti, kad įvairūs svarbos argumentai priklauso nuo perspektyvos, politinės interpretacijos, atskirų laikų politinių įtampų.
Pergalė prieš Kryžiuočių ordiną (ar Vokiečių ordiną) viešojoje erdvėje dažnai klaidingai interpretuojama kaip lietuviškosios ar baltiškosios pagonybės pergalė prieš ekspansyvią krikščionybę.
Šiai interpretacijai netrukdo nei tai, kad Lenkija dar nuo 966 metų buvo vienijama krikščionybę priėmusio valdovo ir XI amžiuje jau buvo viduramžių karalystė, nei tai, kad pati Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1387 metais bent jau formaliai tapo krikščioniškosios Europos dalimi.
Kitaip sakant, Žalgirio lauke jau susidūrė trijų krikščioniškų politinių vienetų interesai, kuriuose pagonybė jau nebuvo nei siekis, nei vienijantis elementas.
Kitas populiarus naratyvas – vokiečių ekspanijos atrėmimas. Formaliai Vokiečių ar Teutonų ordinu vadinti kryžiuočiai ypač XX amžiaus didžiųjų pasaulinių karų fone interperetuoti kaip savotiška istorinė dabarties konfliktų tąsa ar jungiamasis tų kovų dėmuo.
Iki šiol viešojoje erdvėje populiaru sakyti, kad lenkai ir lietuviai atrėmė vokiečių puolimą. Nepaisant to, kad ordinas buvo pavaldus ne tik popiežiui, bet ir dabartines Vokietijos žemes valdžiusiam imperatoriui, ordiną sudarė įvairūs tuometinių Vakarų visuomenių atstovai.
Užtenka paminėti tai, kad 1390–1392 metų Kryžiaus žygiuose prieš Lietuvą dalyvavo ir būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV. Prie ordino žygių prisijungdavo čekai, vengrai, danai ir kitų krikščionybę jau priėmusių ir kultūras suformavusių Europos tautų kariai.
Galiausiai, XIX amžiuje besiformavusi nacionalinė vokiečių tapatybė, kilęs valstybingumo supratimas tiesiog nesulyginamas su LDK pašonėje taikytu teutoniškuoju valstybės kūrimo modeliu. Tad kalbėti apie kovą su „vokiečiais“ galima tik labai drąsiai vartojant tų laikų tapatumo neatliepiančias dabarties sąvokas.
Dar viena Žalgirio mūšio potemė – lietuvių ir lenkų konfliktas dėl vaidmens ir įtakos mūšyje. Šis konfliktas ilgą laiką formavo ne tik skirtingus tautinius naratyvus, bet darė įtaką net ir moksliniams ginčams.
Visgi, tiek moderniųjų Lietuvos ir Lenkijos istorikų darbuose, tiek švedų istoriko Sveno Ekdahlio moksliniuose atradimuose pamažu išsigrynino konfliktą sprendžiantys dėmenys ir pasakojimo dalys.
Lenkiškąjį provokacinį naratyvą apie lietuvių pabėgimą ir didvyrišką lenkų atsilaikymą bei kovą, lietuviškąjį šovinistinį naratyvą apie tariamai primityviai apsiginklavusių, bet drąsa ir valia laimėjusių lietuvių triumfą ir lenkų bailumą bei silpnumą pamažu įveikia mokslininkų argumentuotai dėstomas mūšio vaizdinys.
Šiame vaizdinyje yra vietos ir strategiškam Jogailos bei Vytauto Didžiojo veikimui, lietuvių sėkmingai panaudotam atsitraukimo manevrui bei ordino magistro padarytų rimtų taktinių klaidų, nepasirengimo, nepakankamo priešo įvertinimo pripažinimui.
Šie įvairūs įsigalėję naratyvai iš dalies paaiškina tai, kodėl Mindaugo karūnavimo diena lietuviams atrodo aktualesnis istorinis įvykis nei geopolitinį lūžį regione lėmęs Žalgirio mūšis. Karūnavimą galima tiesiogiai sieti su tam tikra valstybingumo simbolika.
Pirmasis valdovas ir jo legitimizavimas Vakaruose duoda tam tikrą pagrindą įsivaizdavimui, nuo ko prasidėjo Lietuva. Tai savotiškas pirmas įvykis, pradedantis iki mūsų dienų sekančią grandinę. Gi mūšis, kuriame priešas sunkiai atpažįstamas arba neaktualus dabartyje, kurio naratyvas iš esmės sutaiko įvairias šalis, sunku pamatyti svarbą.
Nei pagonybės prieš krikščionybę, nei Lenkijos-LDK prieš Vakarus, nei kovos prieš vokiečių ekspansiją naratyvai nėra aktualūs didžiajai visuomenės daliai. Galbūt tokios formos naratyvai dar pamaitini marginalias tuščiagarbiško patriotizmo išsiilgusiųjų širdis, bet jie nėra pagrindas diskusijai dėl dabarties problemų.
Kaip aktualizuoti Žalgirio mūšį? Iki šiol įsivyravęs paviršutiniškas laimėtojų-pralaimėtojų, romantizuotų tapatybių ar XX amžiaus geopolitinių kovų perkėlimo modelis uždengia žymiai svarbesnes pamokas.
Žalgirio mūšis, visų pirma, buvo strateginio mąstymo pergalė. Tiek Vytautas Didysis, tiek Lenkijos karaliumi tapęs Jogaila matė galimybę nusikratyti konkuruojančios, ekspansyvios jėgos jungo. Jie šią galimybę matė ne tik kaip lokalų, bet ir kaip regiono ar net Europos lygio sprendimą.
Tai buvo galimybė įtvirtinti tiek Lenkijos, tiek LDK vaidmenį Europoje. Ką, beje, patvirtino reakcijos po Žalgirio mūšio ir gerokai sustiprėjusios dviejų valdovų pozicijos.
Kaip viename interviu pastebėjo VU rektorius, istorijos mokslų profesorius Rimvydas Petrauskas, Žalgirio mūšis sustiprino Vytauto kaip krikščioniško monarcho vaizdinį. „Popiežius jam pavedė vykdyti rusėniškųjų kraštų krikštijimo reikalus, Vytautas buvo kviečiamas tapti Čekijos karaliumi, prasidėjo jo karūnacijos procesas“, – sakė R. Petrauskas.
Antra, Žalgirio mūšis parodė koalicinio veikimo galimybes. Pavieniui nei Lenkija, nei LDK nebūtų galėjusios įveikti puikiai organizuoto ir tvirtą užnugarį Vakaruose turėjusio ordino. Ne tik galios, bet ir strateginių sprendimų derinimas leido kautis, laimėti ir įtvirtinti abiejų įtaką.
Reikia turėti galvoje ir tai, kad Jogailai ir Vytautui Didžiajam į savo gretas pavyko pritraukti Moldavijos kunigaikštystės, totorių, čekų husitų pajėgas. Kitaip sakant, suburti koaliciją, kurioje derėtų ne tik samdinių pasipelnymo, bet ir ordino įtakos mažinimo interesai.
Trečia, dažnai klaidingai teigiama, kad Žalgirio mūšis buvo savotiškas Vakarų ekspansijos stabdymas. Stabdomas buvo ordino ekspansyvumas ir galios plėtimas, tačiau realiai buvo siekiama įtvirtinti Lenkijos ir LDK autoritetą Vakaruose. Užsitarnauti pagarbą, kuri leistų aktyviau veikti diplomatinėse kovose ir Vakaruose įtvirtinti Krokuvos bei Vilniaus interesą.
Galiausiai, apeliuodamas į R.Petrausko cituojamą lenkų istoriką Henryką Samsonowiczių, kuris teigė, kad net ir pralaimėjus Žalgirio mūšį būtų laukęs naujas mūšis, kurį vienaip ar kitaip lenkų-lietuvių pajėgos būtų laimėję, galiu teigti, kad Žalgirio mūšis moko ir veikimo neišvengiamybės sąlygomis.
Matydami neišvengiamą konfliktą ir sprendinio būtinumą Jogaila ir Vytautas Didysis nusprendė patys diktuoti sąlygas šios neišvengiamybės akivaizdoje. Paprastai tariant, ėmėsi politinės iniciatyvos, kuri suteikia galimybę patiems nuspręsti savo likimą.
Žalgirio naratyvas Lietuvai nėra aktualus kaip civilizacinio, religinio ar tautinio konflikto modelis. Galima naudoti jį draugystei su Lenkija pastiprinti, vadovams atrasti bendrą kalbą prie stalo. Galima traktuoti mūšį kaip istorinėje tolumoje stūksantį nacionalinio pasididžiavimo elementą.
Bet žymiai prasmingiau būtų pažvelgti į tuometinių politinių lyderių sprendimus ir pabandyti suprasti, kodėl Žalgirio mūšis tapo ne tik sėkminga kova mūšio lauke, bet ir Lenkijos bei LDK vaidmenį Europoje įtvirtinusiu procesu. Galbūt iš tų sėkmingos lyderystės pavyzdžių galima pasimokyti ir dabartyje?
Strateginis mąstymas, ryžtas veikti, gebėjimas burti ir išlaikyti koalicijas, išnaudoti priešiškos jėgos trūkumus ir savo privalumus, nenutrūkstantis modernizavimo ir situacijos permąstymo procesas, bandymas perimti geriausias vakarietiškas praktikas, noras įtvirtinti savo balsą ir būti išgirstiems ir pripažintiems kultūriškai stipresnių, ekonomiškai turtingesnių draugijoje.
Šios Žalgirio pamokos gali pasirodyti mums visai aktualios. Mums, mindžikuojantiems Astravo grėsmės šešėlyje, sunkiai atrandantiems kalbą net su natūraliais regiono partneriais ar nedrįstantiems mąstyti apie Lietuvos padėtį ne biudžetinių metų, o geopolitinių dešimtmečių kontekste.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.