Tikriausiai racionaliausias eitynių kritikų klausimas, nuo kurio galime atsispirti: kam tokių eitynių reikėjo Lietuvoje? Užduodantys šį klausimą iškelia kelias kontekste tvyrančias tezes.
Pirmoji – rasizmas nėra aktuali problema Lietuvoje (loginis kirtis ant „Lietuvoje“). Antroji – eitynių dalyviai pasirinko ne lokalų, suprask, aktualų klausimą (loginis kirtis ant „reikėjo“). Trečioji – eitynių organizacija lemta ne pilietinio, bendruomeninio susirūpinimo, o paslaptingų interesų grupių (loginis kirtis ant „kam“).
Atsakykime į šiuos tris klausimus ir pabandykime suprasti, kodėl eitynės sulaukė tokio aršaus pasipriešinimo iš žmonių, kurie šiaip jau teigia nesantys nei rasistai, nei ksenofobai, nei prieš protestus. Kaip sako klasika: aš ne rasistas, bet...
Pirma. Rasizmas nėra aktuali problema Lietuvoje? Rasizmo problemos aktualumas argumentuojamas tuo, kad Lietuvoje neregistruojama daug rasistinių motyvų nulemtų išpuolių, užgauliojimo atvejų. Kai kurie argumentuotojai yra dar atviresni ir teigia, kad rasizmo problemos pas mus nėra, nes nėra didelio skaičiaus kitos rasės žmonių. Suprask, nėra konkretaus taikinio, tai nėra ir veiksmo.
Akivaizdu, kad tam tikros statistikos nebuvimas dar nepatvirtina, jog vienas ar kitas reiškinys egzistuoja ar ne. Taip pat ir su objekto nebuvimu. Juodaodžių bendruomenės skaičiai niekaip nekoreliuoja su, tarkime, anoniminių rasistinių komentarų skaičiumi interneto platybėse.
Kaip jau minėjau praėjusios savaitės komentare – latentinis rasizmas yra rimta Lietuvos visuomenės problema. Rimta ji visų pirma todėl, kad apie ją itin mažai kalbama viešojoje erdvėje, o tolerancija tokio rasizmo apraiškoms traktuojama kaip natūralus dalykas.
Antrasis atsakas tokiam argumentui – 2019 metų Jungtinių Tautų visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto (angl. CERD) baigiamoji išvada Lietuvai, kurioje išreiškiamas susirūpinimas dėl dažnai nepranešamų neapykantos nusikaltimų ar viešos neapykantos kalbos atvejų. Šie nusikaltimai ne visada registruojami ir tiriami.
Kitaip sakant, rasizmo problemą statistikoje gali nuslėpti ir tai, kad tokių atvejų tiesiog nenorima, vengiama fiksuoti statistikoje. Problemos nėra ar ji neatrodo tokia ryški, jei mes atsisakome matyti atskiras jos apraiškas. Kai kas oponuotų, kad jei tokia problema neįžiūrima Lietuvos institucijų perspektyvoje, tai galbūt jos ir nėra.
Bet čia ir yra vienas iš pasaulį išjudinančių eitynių tikslų – atkreipti dėmesį į tai, kad institucijų nereagavimas dar nereiškia, kad problema neegzistuoja tam tikrose bendruomenėse. Sujautrintoje viešojoje erdvėje labai greitai pasimato pažiūrų įvairovė ir sąmoningas jautrumas ar abejingumas.
Institucijas kuria žmonės ir dalies žmonių reikalavimas atkreipti dėmesį į problemą turi būti bent jau išklausytas. Lietuvoje, kaip ir Jungtinėse Valstijose, institucijų santykis su visuomene dažnai vyksta mechaniškai, vengiant atgalinio ryšio, dialogo, įsiklausymo ar komentavimo.
Antra. Ar eitynės aktualios Lietuvai? Šis klausimas rodo ryškiausią takoskyrą tarp dviejų grupių. Tos grupės leidžia fiksuoti tam tikrą kartų konfliktą, bet amžius, šiuo atveju, yra ne lemiantis faktorius, o labiau nuspėjama aplinkybė.
Penktadienio eitynių organizatoriai subūrė tūkstantinę auditoriją naudodamiesi socialiniu tinklu „TikTok“. Daugiausiai neigiamo atsako jie sulaukė iš auditorijos, kuri dar neseniai žengė į „Facebook“ erdvę.
Penktadienio eitynių dalyviai apeliuoja į Jungtinėse Valstijose kilusius socialinius neramumus, tos šalies aktualijas, tapusias globalaus judėjimo pagrindu. Galima kritikuoti intelektualinį protestų pagrindą, pasirengimą ar organizacijos stoką, bet akivaizdu, kad dalyvavusieji nesuvaidino savo emocijų ir susirūpinimo, empatijos dėl rasinės diskriminacijos praktikų.
Galima vadinti tuos jaunuolius (ir ne jaunuolius) leftistais, marksistais, įtariai prisimerkus įžvelgti mįslingas Antifa judėjimo įtakas, apeliuoti į jų politinį neišprusimą ar kitus tariamus bei tikrus trūkumus. Faktu lieka tai, kad turime dalį visuomenės, kurie itin jautriai reaguoja į globalias problemas, gyvena globalioje kultūrinėje erdvėje.
Kai šiai visuomenės daliai priekaištaujama, kad jie neina į gatves dėl lokalių problemų, neatsižvelgiama į tai, kad ji tikrovę aktualizuoja ne žiūrėdama lietuviškas televizijos žinias, bet dalyvaudama globaliame socialinių tinklų, globalių informacijos platformų gyvenime. Nenuostabu, kad ir dalis jos raiškos yra vakarietiškąja tapusia anglų kalba.
Naujoji viešoji erdvė, atviri informacijos, kultūros sklaidos kanalai užtikrina galimybę tapti kosmopolitu gyvenant, tarkime, jaukiai provincialiame Panevėžyje. Bet tuo pačiu principu ji suteikia galimybę likti provincialu net ir išvykus gyventi į Londoną.
Atsisakymas pripažinti kultūrinį ir net pilietinį globalumą kaip faktą, gilūs gynybiniai apkasai kultūrų kare, sąmokslų, interesų ir istorinių fantomų persekiojimas, nusivylimas, pagieža ir neapykanta – nuo to negydo net Britų muziejus.
Trečia. Kam reikėjo protesto? Dalis kritikų kalba apie abstrakčius neramumus sėjančius kraštutinės kairės ekstremalus. Lakesnės vaizduotės interpretatoriai išsitraukia iš fantazijų saugyklos George‘o Soroso, Hillary Clinton, Baracko Obamos portretus.
Lietuvoje vykusios eitynės neturėjo amerikietiškus protestus diskredituojančių smurto ar plėšimų protrūkių. Nieko panašaus. Tai buvo absoliučiai taikios eitynės, kuriose didžiausią įtampą kurstė ne tie, kurie protestavo, o tie, kurie atėjo kontrprotestuoti ar tiesiog diskredituoti.
Kultūrinių karų eiliniai, pasiryžę dar kartą paaukoti visą savo savigarbą tam, kad užgniaužtų norinčių išsakyti savo poziciją laisvę, pajuoktų ar diskredituotų jų intencijas.
Taigi, kokios galėtų būti išvados? Akivaizdu, kad egzistuoja įtampa tarp augančių, gyvenančių globalioje erdvėje ir tų, kurie net ir naudodamiesi tos pačios globalios erdvės instrumentais, malonumais ir privalumais, kreipia link uždaros, provincialios visuomenės.
Ši įtampa pasireiškia labai poliarizuotomis tikrovės, įvairių reiškinių interpretacijomis, priešingais politiniais reikalavimais.
Akivaizdu ir tai, kad žmogaus teisių tematika turi potencialo būti aktualizuota, daliai visuomenės pakanka empatijos įžvelgti problemas ne tik susidūrus su jomis asmeniškai. Taip pat akivaizdu ir tai, kad protestams Lietuvoje trūksta intelektualinio pagrindo, gebėjimo sukonkretinti savo interesus ir reikalavimus, galiausiai, tęstinumo.
Ir tikriausiai liūdniausia išvada ta, kad net ir visą savaitę viešąją erdvę judinantis protesto ir atsako jam faktas nesulaukia politinių lyderių komentarų ar bent jau viešų apmąstymų. Sujuda tik pavėluotai įsižeidusios institucijos, pradedančios ir baigiančios šachmatų partiją tyrimais bei baudomis.