Paulius Gritėnas. Kultūrinis karas tęsiasi, dabar Ivaškevičiaus eilė

Gynyba yra vienas iš pamatinių politinių terminų šiuolaikiniame pasaulyje. Kalbame apie valstybės teritorijos, politinės sistemos, informacinės erdvės gynybą ir saugumą. Bet gynybos ir saugumo klausimai dažnai importuojami ir į kultūrinį lauką. Pradedame kalbėti apie kalbos, istorijos ar net istorinių tiesų gynybą.

Lietuvoje vis dar aktualus kultūrinis karo stovis, kuriame organizuojami išpuoliai prieš tariamai pavojingus ar destruktyvius elementus. Ši tendencija gyva dar nuo 90-ųjų pradžios, kai tautos priešais buvo skelbiami visi, kurie išsakydavo tezes, netinkančias idealizuotam patriotiniam tautiniam naratyvui.

Tokiais tautos priešais savo laiku buvo paskelbti poetas Tomas Venclova ar istorikas Edvardas Gudavičius. Tiek pirmasis, tiek antrasis savo įžvalgomis griovė romantizuotą lietuviškumo vaizdinį ir siūlė gerokai labiau kompleksiškus naratyvus, kurie kenkė herojų paieškai ar tautinių mitų kūrybai.

Dabar į tautos priešų gretas bandoma įkalti rašytoją Marių Ivaškevičių. Mažesni priešai nuolat surandami ir persekiojami akademinėje bendruomenėje ir viešojoje erdvėje.

Kodėl praėjus trisdešimčiai metų nuo išsilaisvinimo mes vis dar grimztame giliame kultūrinio karo stovyje? Kodėl atrandami ir persekiojami kitaminčiai? Kodėl bandoma įpaminklinti ir griežtai apriboti bendrąją atmintį?

Pradėkime nuo kalbos. Lietuvių kalbos gynyba buvo pateisinama tam tikrais istoriniais periodais. Tai suformavo savotišką gynybinę, norminę tradiciją.

Galime kalbėti apie moderniosios lietuvių kalbos formavimąsi, carinės cenzūros etapus, knygnešystę ir panašius istorinius faktus. Modernios Lietuvos kūrimas susijęs ir su kalbos modernizacija bei jos įtvirtinimu. Bet sugrįžkime į dabarties laikus.

Kalbos gynyba ir jos norminimo darbai nesustojo ir tada, kai pranyko bet kokios tiesioginės grėsmės. Gynyba vyksta inertiškai ir jai vis dar randami nauji priešai.

Nusikračius rusų kalbos įtakos, pereita prie skambinimo varpais dėl anglų kalbos keliamo pavojaus.

Kai kuriems atrodo, kad lietuvių kalbai pavojų kelia bet koks santykis su kitomis kalbomis. Sukurtas mitas apie idealią, klaidų neturinčią kalbą. Jis paramstomas didžiaisiais klaidų sąrašais ar nuolatiniais išaiškinimais, kas atitinka kalbos taisykles, o kas ne.

Nusigyventa iki to, kad komisijos sprendžia ir rimtais veidais tvirtina pavardžių tinkamumą lietuvių kalbos kontekste. Gervaitis gali būti, o Gervilaitis – neužtinkamas pavardžių sąrašuose, tad atmestinas.

Kalba, kaip atvira ir nuolat kintanti sistema, reaguojanti į socialinius ir kultūrinius pokyčius, atmetama. Sovietiniais laikais pradėję mes vis dar inertiškai kuriame kalbą kaip idealų tvarinį, iš kurio reikia išrankioti šapelius, piktžoles ir svetimybes. Ir vieną dieną mūsų kalba bus ideali.

Tiksliau atskleisti kalbos gynybos absurdiškumą pateiksiu dvi filosofų ištarmes, kurios dažnai banaliai aiškinamos kalbos kontekste.

Martinas Heideggeris yra parašęs legendinę tezę „Kalba yra būties namai“. Ludwigas Wittgensteinas yra pasakęs „Mano kalbos ribos žymi mano pasaulio ribas“.

Štai čia galima lengvai išskleisti du skirtingus požiūrius į kalbą, kurie vyrauja Lietuvoje. Pirmoji pozicija – atvira.

Jos principai yra, interpretuojant minėtus filosofus, viskas, kas nutinka pasaulyje, kas ištinka būtyje gali būti išreiškiama žodžiu. Visos naujos patirtys ar kultūriniai, kalbiniai skirtumai nurodo į besiplečiantį pažinimą. Kalba kinta, nes mes sužinome, pažįstame.

Gynybinė pozicija gali pateikti visiškai kitokias šių ištarmių interpretacijas. Kalba žymi pasaulio ribas, tad mes turime skrupulingai žymėti jos pačios ribas, kad tik neatsivertume pasauliui per daug. Taip pat ir su būtimi.

Kalba kaip būties namai yra prasminga, bet mes turėtume stengti kuo mažiau keisti kalbą ir neatitrūkti nuo būtiškumo.

Istorinės patirtys rodo, kad kalbai didesnę grėsmę kelia ne išorės puolimas, o būtent uždarumas ir negebėjimas prisitaikyti prie kintančios tikrovės. Daugelio išnykusių kalbų pražūtį lėmė ne išorės įtaka, o tiesiog per menkas jų funkcionalumas, negebėjimas išreikšti tas patirtis, jausmus ar veiksmus, kuriuos atnešė kitos kultūros.

Galiausiai, ar lietuvių kalba kada nors veikė absoliučios daugumos sąlygomis? Vienas iš kandidatų į prezidentus, Arvydas Juozaitis pokalbyje su manimi pareiškė, kad lietuvių kalba turi būti visos Lietuvos kalba. Man paprašius įvardinti laikotarpį, kada taip buvo, jis sutriko.

Šalia lietuvių kalbos visada koegzistavo gudų, rusų, lenkų, ukrainiečių, žydų (jidiš), vokiečių, anglų ir daugybė kitų kalbų, kurių įtaką mes patyrėme ir patirsime. Stovėti sargyboje ir neįsileisti kitų kalbų įtakos reikštų tolesnį uždaros sistemos kūrimą, kuris vestų iki tikrojo susinaikinimo.

Mes galime plėsti, turtinti ir populiarinti lietuvių kalbą, tačiau tam nereikia stovėti jos sargyboje. Tam reikia išlaisvinti kalbą ir leisti jai prisitaikyti prie kintančių pasaulio ribų. Būties namų neužrakinsi.

Dabar apie istoriją.

Diskutuoti dėl istorijos sargybos yra kiek sudėtingiau. Varžovai gali pateikti stiprius ir teisingus argumentus, kad Lietuvos istoriją ir atskirus jos faktus gali būti bandoma falsifikuoti, perimti ar išnaudoti politine prasme prieš mus pačius.

Istoriniai naratyvai gali keistis ir gali tapti politinių žaidimų įrankių. Jie gali ne tik būti išnaudoti priešiškų jėgų, bet ir kelti nemalonius klausimus apie mūsų pačių įvaizdį bei istorinį veiksmų teisingumą.

Taigi, čia negalima atmesti to, kad gynybinė pozicija ar tam tikrų faktų saugojimas istorijoje yra reikalingas. Negalime leisti falsifikuoti masinių trėmimų, teisėtos partizanų kovos ar Sausio 13-osios nusikaltimų faktų. Tokiais atvejais teisinė, mokslinė ir net politinė gynyba yra būtina.

Bet čia mes susiduriame su tam tikrais iššūkiais. Pirma, kai kurias interpretacijas norima pateikti kaip faktus. Antra, kai kurie mūsų istorijos epizodai nėra aiškūs mums patiems ir čia dar reikalingas gilus analitinis darbas, leidžiantis mituose pamatyti tikrovę (privalau kaip pavyzdį paminėti Gražinos Sviderskytės „Lituanica. Nematoma pusė“).

Neturime bijoti istorijos ir literatūros persipynimo. Didžioji problema dėl Mariaus Ivaškevičiaus „Žalių“ iškilo būtent todėl, kad tam tikri istoriniai veikėjai ar faktai yra suprantami tik kaip istorinių tyrinėjimų ir politikos dalis.

Paulius Gritėnas

Trečia, turime itin atsargiai žvelgti į bandymus herojizuoti ir vienaplaniškai pateikti istorinius veikėjus. Jei E. Gudavičiui buvo sudėtinga pristatyti kiek kitokį karaliaus Mindaugo paveikslą, nei jį kūrė romantiniai istorikai, tai dar sudėtingiau yra kalbėti apie Antrojo pasaulinio karo laikų veikėjus ir jų pasirinkimus.

Ketvirta, neturime bijoti istorijos ir literatūros persipynimo. Didžioji problema dėl Mariaus Ivaškevičiaus „Žalių“ iškilo būtent todėl, kad tam tikri istoriniai veikėjai ar faktai yra suprantami tik kaip istorinių tyrinėjimų ir politikos dalis. Baiminamasi, kad literatūrinis portretas ar interpretacija neigiamai pakeis jų įvaizdį.

Jei Rūtos Vanagaitės atveju buvo bandoma įterpti falsifikuotus mokslinius teiginius, kas sukėlė pelnytą pasipiktinimą, tai „Žaliuose“ istoriškumas absoliučiai pralaimai proziškumui. Kalbant apie realias asmenybes istorija ir politinis vertinimas visada nusveria literatūrinę fantaziją.

Galiausiai, penkta, turėtume nustoti paminklais ar kitais riboženkliais žymėti istoriškumo debatus dabartyje. Istorinis romantizmas ir sentimentai gali skleistis gerokai racionalesne ir kūrybingesne forma nei paminklo pastatymas. Paminklas žymi ribotą teritoriją ir plačiame mąstymo, interpretavimo žemėlapyje sukuria ne erdvę, o tik pavienį tašką.

Šia prasme turėtume atsitraukti ir nuo tokios aklos istorijos sargybos. Per pastaruosius dešimtmečius mūsų istoriją ir istorinį naratyvą kur kas labiau sustiprino kritiški moksliniai darbai, diskusijos ir bandymai išsiaiškinti faktus bei motyvus, nei pavienių istorinių asmenybų gynyba, herojizavimas ir sąžiningų klausimų atmetimas.

Kultūrinis karas, žinoma, tęsis. Bet aš pabandžiau parodyti, kad žvanginantys ginklais, ieškantys priešų ir juos persekiojantys kovoja su efemerinėmis grėsmėmis.