Nepriklausomybės paskelbimas, išsiveržimas iš sovietinio režimo vyko su pakankamai aiškiu nusiteikimu žengti europinių demokratinių valstybių keliu. Išsiveržimas iš posovietiškumo vyko įvairiose srityse. Nuo labai aiškių politinių uždavinių, kaip stojimas į Europos Sąjungą, iki sunkiau valdomų transformacijų visuomenėje – žmogaus teisių klausimai ar staigaus ekonomikos liberalizavimo pasekmės.
Visi pokyčiai vyko ir vyksta su nutylėtu sutarimu, kad Lietuva turi nugalėti vakarietišką požiūrį į ją kaip Rytų Europos valstybę. Rytų europietiškumas čia suprantamas kaip įgimtas įtarumas demokratijos atžvilgiu, tingumas, atsilikimas, kvailumas ir visi kiti neigiami posovietinio žmogaus su išlikusiu sovietiniu mentalitetu stereotipai.
Situaciją ypač paaštrino po stojimo į ES atsivėrusi darbo rinka. Į Vakarų valstybes staiga plūstelėjo „imigrantai iš Rytų Europos“. Visi socialiniai ir kultūriniai skirtumai, nusikaltimai ar nesusipratimai iššaukdavo nuolatinį priminimą apie mūsų rytietiškumą vakariečių akyse.
Rytų europiečio įvaizdžio nusikratyti buvo bandoma pasukant link Šiaurės Europos. Naratyvas apie lietuvius kaip šiauriečius gerai tiko ir prie socialinių bei ekonominių tikslų „gyventi taip, kaip gyvenama Skandinavijoje“ bei prie gero šių valstybių įvaizdžio kitų valstybių akyse.
Kai kurie politikos komentatoriai dar prisimena pirmajai kadencijai kandidatavusios Dalios Grybauskaitės pažadus lygiuotis į Šiaurės šalis. Šiaurietiško pavyzdžio naratyvas liko populiarus ir naudojamas tam tikrose srityse. Tarkime, Ramūno Karbauskio valstiečiai žalieji prieš Seimo rinkimus kalbėjo apie Suomijos švietimo pavyzdžius. Kitos partijos ragino imti pavyzdžius socialinės apsaugos ar medicinos srityse.
Šiaurės valstybių sėkmės istorijos palankiai sutinkamos ir rinkėjų, kurie dažnai reikalauja būtent tokio pavyzdžio sprendinių.
Šiauriečių naratyvas ir jų pavyzdžių perėmimas vyko ne tik pačioje Lietuvoje. Dažnai lietuvių kaip „Baltijos vikingų“, šiauriečių (ar artimų jiems) įvaizdį skatino ir įvaizdžio kampanijos ar diplomatų pasisakymai.
Vienas ryškesnių pavyzdžių čia buvusios Lietuvos ambasadorės Jungtinėje Karalystėje (o dabar išrinktojo prezidento Užsienio politikos grupės vadovės Astos Skaisgirytės-Liauškienės) pasisakymas britų žiniasklaidoje.
Kalbėdama apie prastą „imigrantų iš Rytų“ įvaizdį britų akyse, tuometinė ambasadorė pareiškė, kad lietuviai labiau tapatina save su šiauriečiais.
„Lietuviai patys nemano, kad jie yra žmonės iš Rytų Europos. Tai galbūt paradoksas. Žinoma, tai priklauso nuo požiūrio į geopolitiką. Mes priklausome šiaurinei Europos daliai, tai šiaurės žmonių vertybės – sunkus darbas, ištvermė, išmintis“, – sakė ambasadorė.
Tiesa, jokių rimtesnių politinių poslinkių į Šiaurės šalių pusę per šį dešimtmetį taip ir neįvyko. Draugystė tvirta, bendradarbiavimo sritys aiškiai apibrėžtos, jas papildžius keliais naujais klausimais (energetika – „NordBalt“ elektros jungtys su Švedija, gynybos klausimai), bet taip ir nėra jokio aiškaus sekimo šiaurietišku pavyzdžiu, kokį, tarkime, demonstruoja Estija.
Kartais esame pavadinami šiauriečiais, Šiaurės Europos regionui esame priskirti ir Jungtinių Tautų vertinimuose, bet tai dažniausiai išimtys. Pavadinti šiauriečiais apsidžiaugiame, bet realaus šiaurietiškos politikos turinio negalime nurodyti.
Trūksta šiaurietiškos politinės lyderystės socialinių ir žmogaus teisių klausimų kontekste, trūksta tvirto šiaurietiško pasitikėjimo visuomenėje. Galiausiai, kol kas kaip apie tolimą tikslą kalbame ir apie šiauretišką gerovės valstybės modelį.
Konstatuoju, kad norime būti šiauriečiais ir net mėgstame sau priskirti šiauriečių įvaizdį, tačiau realios, strategiškos politikos ta linkme neturime.
Kur krypsta realus mūsų, besiveržiančių iš Rytų Europos kelias? Kol kas žymiai panašiau į tai, kad slenkame link Vidurio Europos, link Višegrado grupės valstybių.
Prezidentas Gitanas Nausėda pirmąjį vizitą surengė į Lenkiją. Į Lenkiją pirmu taikymu būtų vykę ir daugelis likusiųjų kandidatų į prezidentus. Lenkija ir kitos Višegrado valstybės sulaukia ženklaus dėmesio ir iš premjero Sauliaus Skvernelio ar Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio.
Valstiečiai žalieji prieš Seimo rinkimus ir po jų neslėpė, kad jiems pavyzdžiu yra Vidurio Europos valstybėse vykdomos reformos. Jų valdymas parodė, kad ir šio regiono politinės manieros.
R. Karbauskis netgi sulaukė labai tiesioginių palyginimų su panašiai iš „galinės sėdynės“ parlamentą valdančiu Lenkijos politiniu lyderiu Jaroslawu Kaczynskiu.
Višegrado valstybės neslepia kuriančios savotišką frakciją Europos Sąjungos ribose. Šią frakciją norima išplėsti į Trijų jūrų sąjungą, kurioje savo vietą galėtų atrasti ir Lietuva bei Latvija.
Šios sąjungos tikslas ne tik skatinti šalių bendradarbiavimą ar vystyti bendrus energetinius, saugumo projektus, bet ir atsverti vakariečių įtaką ES. Šalis vienija ir savitas jų valdančiųjų požiūris į demokratinius procesus. Vengrijoje Viktoro Orbano valdymas kelią realų pavojų demokratijai, Lenkijoje pasitenkinama politine atskirų demokratinių institutų kontrole (nacionalinė televizija, teismų sistema).
Lietuvos politikų pasisakymai ir veiksmai rodo, kad jie linkę flirtuoti su Vidurio Europos valstybėmis, perimti kai kurią jų patirtį ir net retoriką. Panašu, kad ir ES sprendimų kontekste gerų santykių su Lenkija korta gali nusverti demokratinį principingumą.
Ar Vidurio Europos pavyzdžio link žengia ir didžioji dalis visuomenės? Reikia pripažinti, kad tiek istoriniu, tiek socialiniu ar net kultūriniu atžvilgiu Vidurio Europa lietuviams yra artimesnė ir žymiai lengviau siekiama kryptis. Galima pajuokauti, kad Jogailaičių dinastijos pavyzdys rodo, kad vidurio europiečiais galime tapti vienos kartos laike.
Bet posūkis link Vidurio Europos kelia labai daug klausimų ir galimų problemų, apie kurias garsiai nekalbama ar vis dar netikima jų realumu. Kas nutinka su mūsų šiaurietiškos sėkmės pavyzdžiais ir jų siekiniais? Ar mes apsimetame, kad nematome nedemokratinių procesų kai kuriose iš Vidurio Europos valstybių? Kaip bendraujame su šių valstybių opozicinėmis politinėmis jėgomis, reikalaujančiomis teisių ir prašančiomis ES paramos? Ar mes žaidžiame dvigubą žaidimą ir bandome išlaviruoti tarp vakariečių ir vidurio europiečių ES ateities vizijų?
Kol kas panašu, kad neturime aiškių politinių atsakymų, tačiau pamažu judame tolyn nuo šiauriečių įvaizdžio, kurį garsiai deklaravome ir bandėme puoselėti ne vienerius metus.