Prieš kiek daugiau nei šešerius metus, 2015 metų kovo mėnesį, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute buvo pristatyta politologės dr. Dovilės Jakniūnaitės sudaryta knyga „Ambicingas dešimtmetis: Lietuvos užsienio politika 2004-2014 m.“.
Kodėl dabar prisimenu šį pristatymą? Prisiminti paskatino tai, kad ne vienas dalyvis auditorijoje tuomet kėlė abejonę, ar Lietuvos užsienio politika turi ambicingų tikslų dabarčiai ir artimiausiai ateičiai. Narystė Europos Sąjungoje ir NATO lyg ir išsprendė pagrindines valstybės egzistencines problemas, tad nelabai lieka vietos ambicijoms.
Rytuose galime bandyti plėtoti partnerystės projektą, pamažu traukti link Europos Ukrainą, Moldovą, Sakartvelą. Toliau vykdyti Rusijos atgrasymo strategiją ir nuolat priminti Vakarams apie permanentinio karinio palaikymo ir dalyvavimo būtinybę. Baltarusija visada buvo fone, tačiau į ją buvo žiūrima kaip į užkonservuotą, sunkiai išjudinamą darinį.
Praėjusių metų rugpjūčio mėnesį įvyko sunkiai nuspėjamas lūžis. Pasipiktinę akivaizdžiai klastojamais Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatais į gatves išėjo tūkstančiai baltarusių, savo veiklą laikinai sustabdė net valstybinės įmonės. Tokia plataus masto reakcija turėjo nustebinti tiek prezidento postą užgrobusį Lukašenką, tiek abejingai į pokyčio galimybę žvelgusius Vakarų stebėtojus.
Barikados Minsko gatvėse, mušami ir šimtais sulaikomi protestuotojai, įkalinami arba į užsienį išvaromi opozicijos lyderiai, sraigtasparniu virš miesto ratus sukantis ir su automatu rankose lakstantis Lukašenka. Visas šis procesas atskleidė, kad diktatorius pasirengęs bet kam, kad tik išlaikytų valdžią.
Griežtų priemonių imtasi ne tik šalies viduje, bet ir užsienio politikoje. Lukašenka suskubo apkaltinti dėl „perversmo“ Vakarus, o didžiausią įniršį nukreipė į Lietuvą ir Lenkiją, kurios garsiausiai reiškė protestus prieš žmogaus teisių pažeidimus, rengė baltarusių opozicijos palaikymo protestus ir priglaudė bei suteikė sąlygas gyventi ir politiškai veikti Lukašenkos įvardintiems valstybės priešams, protestų organizatoriams, opozicijos atstovams.
Čia dera prisiminti, kad Lietuvos užsienio politikoje ilgą laiką kovojo du Lukašenkos Baltarusijos naratyvai. Pirmojo palaikytojai pripažino, kad Lukašenka yra nedemokratiškas valstybės vadovas, tačiau teigė, kad tik jo dėka Baltarusija išlaiko suverenumą ir visiškai nenukrinta į Kremliaus nagus.
Šio naratyvo plėtotojai ragino palaikyti dialogą su Lukašenka ir tartis iš pragmatinės pozicijos. Suprask, Lukašenkos noras balansuoti savo politiką ir nuolat pademonstruoti Rusijai suverenumą gali atnešti naudos.
Juolab, kad ekonominiai santykiai su Baltarusija sunkiai išvengiami dėl abipusių eksporto krypčių, Lietuvos geležinkelių ar Klaipėdos uosto naudojimo baltarusiškų žaliavų eksportui, lietuviškų investicijų Baltarusijoje.
Antroji interpretacija teigė, kad Lukašenka yra pavojingai neprognozuojamas diktatorius, kurio ryšys su Rusija yra nulemtas ne poreikio išlaviruoti, išlaikyti geopolitinį balansą, o personalinio poreikio išsilaikyti valdžioje.
Kitaip sakant, bent kiek pajudintas ir grėsmę pajutęs Lukašenka neišvengiamai puls į Vladimiro Putino glėbį ir sumokės bet kokią kainą, galbūt išsaugodamas butaforinį suverenumą, tačiau realiai perduodamas visą ekonominių resursų, karinių pajėgų ir informacinės erdvės kontrolę Rusijos režimui.
Šių metų įvykiai patvirtino antrąjį naratyvą. Tie, kurie vis dar galvoja, kad Lukašenka gali veikti kaip racionalus ir pragmatiniais interesais besivadovaujantis valstybės vadovas, turėjo galimybę įsitikinti, kad tai žmogus, kuris priklausomas nuo valdžios kaip nuo narkotiko.
Lukašenkos kalbos apie tautos gynimą ir Baltarusijos suverenumo užtikrinimą įrodė, kad jo tautos suvokimas yra absoliučiai iliuzinis. Į Minsko gatves išėję dešimtys ir net šimtai tūkstančių žmonių jo akyse yra priešai arba suklaidintieji.
Retoriškai paklauskime: tai kas tuomet yra baltarusių tauta, į kurią kaskart kreipiasi prezidento postą užgrobęs diktatorius?
Lukašenkos desperacija ir izoliacijai pasmerkiamos baltarusių tautos situacija tampa realiu Lietuvos užsienio politikos iššūkiu. Jei iki tol santykiai su Baltarusija buvo vis iš naujo pajudinami ir vėl paliekami kadenciją pradedančių prezidentų (dialogą megzti savo laiku bandė ir Dalia Grybauskaitė, apie jį kalbėjo ir prezidentavimą pradėjęs Gitanas Nausėda), tai šių metų įvykiai juos pavertė degančia problema.
Lėktuvo užgrobimo kontekste galime prisiminti Astravo atominės elektrinės klausimą, tradicija tampančias Baltarusijos-Rusijos karinių pajėgų pratybas Lietuvos pašonėje ar nuolatinius perspėjimus apie tik pačiam Lukašenkai suprantamų raudonų linijų peržengimą.
Štai šioje vietoje galime sugrįžti prie mano minėtos Lietuvos užsienio politikos ambicijos trūkumo. Akivaizdu, kad neprognozuojamas Lukašenkos režimas kelia realią grėsmę mūsų saugumui. Tai įrodė sekmadienio provokacija, manipuliacija ir naikintuvo pakėlimu Minske nuleidžiant iš Atėnų į Vilnių skridusį lėktuvą.
Neabejotina, kad Lukašenka pasirengęs ištraukti ir kitas panašias karines, ekonomines, socialines provokacijas bei niekas negalėtų jo sustabdyti užsimanius pagrasinti virš Lietuvos Damoklo kardu kabančio Astravo korta.
Lietuva atsidūrė prie parako statinės, kurios dagtis yra desperatiškai į savo postą įsikibusio diktatoriaus rankose. Tai yra rimta politinė ir net egzistencinė problema tiek mums, tiek visai Europai. Juolab, kad bet kokios diplomatinės pastangos dažnai atgręžiamos prieš mus pačius ir palaikomos silpnumo ženklu.
Manau, kad reikalingas visų bent kiek valstybiškai mąstančių Lietuvos politinių jėgų pasižadėjimas ir įsipareigojimas kertiniu užsienio politikos uždaviniu paversti Lukašenkos pašalinimą. Sąmoningumą ir valią tokiam sprendimui netiesiogiai patvirtina ir antradienį vykęs balsavimas dėl valstybės remiamo terorizmo pasmerkimo, kai susilaikė tik valstiečių žaliųjų narys Valius Ąžuolas.
Turime sutarti dėl labai konkrečios tezės: tolesnis Lukašenkos valdymas Baltarusijoje yra tiesioginė grėsmė mūsų valstybės ir piliečių saugumui.
Priėmę šią tezę turime imtis kryptingos strategijos kūrimo – derybų dėl bendrų spaudimo ir atsako į Lukašenkos taikomas sankcijas veiksmų Europos Sąjungoje, dėl papildomų saugumo garantijų NATO, konstruktyvios ir labai aktyvios paramos baltarusių opozicijai, sankcijų visiems Lukašenkos aplinkos žmonėms ir finansiniam elitui.
Savaime suprantama, kad tokio tikslo įgyvendinimas kainuos Lietuvai, bet valdžios pokytis ir pajudėjęs demokratizacijos, atsivėrimo procesas Baltarusijoje būtų žymiai didesnė galimybė nei dabartinė stagnacinė, nuolatinės rizikos situacija. Ekonominiai santykiai su diktatūromis žada tik asmeniniais susitarimais ir trumpalaike nauda grįstą gerovę, todėl negali būti demokratinės valstybės strategijos dalimi.
Lukašenka turi būti smaugiamas taip, kad jo režimas taptų realiu trikdžiu ir Kremliui. Putiną ir Lukašenką sieja bendras interesas išlikti valdžioje, tačiau jie nėra pririšti vienas prie kito, kaip tai bando įrodyti nuolat „jei pasikeitimai įvyks pas mus, tai jie šliauš ir į rytus“ kartojantis Lukašenka.
Lukašenka jau nebegali išlikti valdžioje be Putino globos, tačiau Putinui jis gali tapti akmeniu po kaklu, kuris trukdytų jo paties ar jį supančio oligarchų žiedo interesams.
Baltarusijos izoliacija ir nuolat prastėjanti ekonominė, socialinė situacija, Europos vieningumas ir vis naujo daužymo sankcijomis grėsmė gali pasirodyti labai nepatraukli. Lukašenka trukdytų tiek, kad Kremlius pradėtų mąstyti apie kompromisą ir situacijos Baltarusijoje suvaldymą. Tai, žinoma, tik teorinė galimybė, bet dabartinėje situacijoje yra prielaidų kelti tokią ambiciją.
Lietuvos dešimtmečio uždaviniu turi tapti šaltąjį karą paskelbusio Lukašenkos nušalinimas arba pasitraukimas. Tai jau yra ne palankių geopolitinių sąlygų dėlionė, o mūsų pačių egzistencijos klausimas.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.