Paulius Gritėnas. Lietuvos išsigelbėjimas – moratoriumas įžeistoms ambicijoms

Pastarųjų dienų įvykiai Seime rodo, kad Lietuvos politika tapo įžeistų asmeninių ambicijų įkaite. Seimo pirmininko postas tapo dviejų asmenų karo zona. Valdantieji nėra užtikrinti, ar jie vis dar valdantieji, o opozicija nėra užtikrinta, ar ji sugebės tapti valdančiaisiais po rinkimų. Visa tai veda į didesnį politinį chaosą.

Komentuodamas Seimo pirmininko vertimo iš posto procedūrą Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis teisingai konstatavo, kad tai tik preliudija didesnėms aistroms. „Dominuos tuštybė, kuri niekam neatneš pasitenkinimo“, – trečiadienį publikuotame komentare rašė politologas.

Visiškai sutinku su L. Bielinio prognoze, tačiau norėčiau papildyti ją platesne įžvalga iš Lietuvos politinio gyvenimo užkulisių. Chaosą didina ir aistras kelia tai, kad didžioji dauguma politinių veiksmų ir rezultatų Lietuvoje yra nulemti įžeistų ambicijų ir jų įskeltos neapykantos.

Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis iškart po Seimo rinkimų nubrėžė pakankamai aiškų brūkšnį, parodydamas įsivaizduojamų priešų gretas.

Priešais tapo konservatoriai, liberalai, kiek vėliau ir Gintauto Palucko socialdemokratai, bet svarbiausia – vadinamasis Vilniaus elitas. Vilniaus elitas, kurį, tiesą sakant, didžiąja dalimi sudaro iš visų Lietuvos kampų suvažiavę tokie patys provincijos vaikai.

2014 m. vasario mėnesį R. Karbauskis išplatino komentarą, kuris tiesiai šviesiai ir pavadintas „Kodėl „elitas“ bijo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos?“. Jame valstiečių lyderis diagnozavo, kad į kabutes įkeltas elitas „tarnauja pats sau, skleidžia mitus apie tariamas grėsmes ir girdi tik savo nuomonę“. Ar ne ironiška, kad praėjus penkeriems metams tuos pačius epitetus galime pritaikyti ir pačiam R. Karbauskiui?

Taigi, R. Karbauskis ir jo vadovaujama partija į valdžią atėjo aiškiai deklaruodama, kad atriboja save nuo dalies politinio ir visuomenės elito. Nenuostabu, kad tokia laikysena ir vėliau sekę veiksmai išprovokavo to paties elito pasipriešinimą ir antipatijas R. Karbauskiui. Viešoji erdvė tapo valdančiųjų ir visuomenėje gerai žinomų žmonių kovos zona.

Svarbiausiu mūšiu ambicijų kare tapo Gretos Kildišienės istorija. Po šios asmeniškai R. Karbauskį palietusios ir itin įskaudinusios istorijos prasidėjo ir valdžios bei žiniasklaidos karas, kuris įplieskė abipusį nepasitikėjimą. Valstiečių žaliųjų politikai pakankamai atvirai kalbėjo apie tai, kurios žiniasklaidos priemonės yra „teisingos“, o kurios „valdomos konservatorių“ ar kitų tariamai jiems priešiškų jėgų.

Žinoma, didžiausiu R. Karbauskio priešu tapo konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis. Prieš rinkimus minties apie galimą koaliciją su tais pačiais valstiečiais žaliaisiais neatmetęs G. Landsbergis R. Karbauskio ir jo sekėjų akyse tapo būtent to „elito“ įsikūnijimu. Tiek R. Karbauskis, tiek jo „torpeda“ Agnė Širinskienė niekada nepraleidžia progos įterpti pastabos apie dešiniųjų lyderio žmonos verslą ar jo paties asmenį.

Įžeistų ambicijų karo dalyviais tapo ir su R. Karbauskio parama ar LVŽS sąrašu į Seimą patekę Bronislovas Matelis, Dovilė Šakalienė, Povilas Urbšys, Justas Džiugelis, grandiozinį ir visus priešus demaskuojantį tyrimą turėjęs išvystyti Vytautas Bakas, o galiausiai – Seimo pirmininko postan patupdytas Viktoras Pranckietis.

Per visą šį laikotarpį valdžioje R. Karbauskis prarado pulką bendražygių ir nesusirado nė vieno nuoširdaus politinio sąjungininko.

Šiuo metu performuotą valdančiąją koaliciją sudaro įžeistų ambicijų grupė. Prie R. Karbauskio po socialdemokratų vidinio konflikto prisijungė nuo valdžios sunkiai atjunkoma nomenklatūrinė socialdarbiečiais pasivadinusi Gedimino Kirkilo, Juozo Bernatonio, Irenos Šiaulienės ir kitų politinė gauja.

Naujais koalicijos partneriais tapo ir Remigijui Žemaitaičiui durklą į nugarą suvarę Vytauto Kamblevičiaus atskelti „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos nariai. Grupę papildo ir išbaigia nuolat įsižeidusio Valdemaro Tomaševskio Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos nariai.

Būkime sąžiningi – daugybė įžeistų ambicijų tvyro ir opozicijos gretose. Tai, kad opozicija nori įspirti į užpakalį R. Karbauskiui parodė ir praėjusį antradienį būtent jų pastangomis surengtas, farsu tapęs neeilinis Seimo posėdis.

Opozicija įsižeidusi ne tik dėl R. Karbauskio ir jo svitos organizuotų manipuliacijų Seimo statutu ar įstatymų priėmimo „buldozerio principu“. Pačios opozicijos gretose tvyro daug neišspręstų konfliktų ir žaizdų, kurios atsivers ir kuriomis oponentai pasinaudos rinkimų kampanijos metu.

G. Palucko socialdemokratai savivaldos rinkimų metu lyg ir parodė savo politinę jėgą, tačiau jų lyderiui sunkiai sekasi perlaužti užburtąjį rinkimų ratą Vilniaus mieste. Socialdemokratų gretose kalbama ir apie trintį tarp jaunojo vado ir į Lietuvą sugrįžusio Vytenio Povilo Andriukaičio, kuris viešai taip ir neparėmė G. Palucko rinkimų Žirmūnuose metu. Socialdemokratams pagalius į ratus neišvengiamai kaišios ir beviltiškai apklausose pasirodantys, bet keršto vedami socialdarbiečiai.

Ambicijos skiria ir sunkiai bendrą kalbą padeda rasti ir liberalų gretose. Didelius smūgius atlaikęs, bet vis dar gyvas Lietuvos respublikos liberalų sąjūdis atsargiai žvelgia į Remigijaus Šimašiaus ir Aušrinės Armonaitės Laisvės partiją. Kol kas visai tikėtina, kad dvi silpnos liberalų partijos dar ir taps viena kitai rimčiausiomis konkurentėmis.

Ką jau bekalbėti apie Tėvynės Sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD). Konservatoriai tiek patys dažniausiai tampa įžeistų pavienių politikos veikėjų ambicijų taikiniu, tiek patys kuria tokias problemas savo partijos viduje.

Nuo Vytauto Landsbergio sėkme pasipiktinusių sąjūdininkų iki įtaką praradusių ir ją susigrąžinti bandančių krikščionių demokratų – konservatoriai yra didelių išorinių ir vidinių intrigų įkaitai, kurie puikiai susikuria naujus priešus, bet sunkiai prisitraukia draugus ar naujus rinkėjus.

Įžeistas ambicijas jau kelis kartus yra pademonstravęs ir išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda, užsimindamas apie tuos jo veiklos kritikus, kurie „rinkimuose palaikė kitus kandidatus“. Turint omenyje pozityvų šalies vadovo pažadą vienyti oponentus ir padėti susikalbėti, tokia reakcija neatrodo konstruktyvi.

Šalies vadovo prisiimta moderatoriaus pozicija yra itin sudėtinga ir reikalaujanti atsargaus veikimo ambicijų minų pilname Lietuvos politikos lauke. Žengdamas R. Karbauskio keliu ir skirstydamas aktyviąją visuomenės dalį į balsavusius už jį ir nebalsavusius prezidentas galiausiai įsitrigs tokiame pačiame ambicijų žaidime, kuris vėliau neišvengiamai atsilieps ir jo politinei įtakai bei autoritetui.

Visų šių nuolat besisukančių ir įvairius procesus valdančių įžeistų ambicijų viduryje šiuo metu stovi vienišas Viktoras Pranckietis. Savo paties ambicijos įkaitu tapęs Seimo pirmininkas yra puiki dabartinės Lietuvos politinės erdvės iliustracija.

Įžeistos ambicijos tvyro ne tik politikoje. Jų pilna ir verslo, žiniasklaidos ar kultūros lauke. Jos užpildo kasdienybę vis naujais konfliktais, intrigomis ir problemomis. Neišvengiamai paliečia ir įtraukia net ir tuos, kurie neturi noro dalyvauti tokiuose žaidimuose.

Įžeistos ambicijos neišvengiama viešojo ir asmeninio gyvenimo dalis. Labai žmogiška reakcija į neteisybę ar nesupratingumą. Bet kartais šios ambicijos tampa nebe asmeniniu sprendimu, o viso veikimo ir raiškos principu. Noras atkeršyti ir kažką įrodyti lydi nuo ryto iki vakaro. Jei ne laimėti ir užkariauti, tai bent sugriauti.

Lietuvos politikoje ir viešojoje erdvėje priėjome tašką, kai įžeistos kelių asmenų ir grupių ambicijos kelia grėsmę demokratijai. Ar nebūtų laikas paskelbti moratoriumą įžeistoms ambicijoms? Ar negalėtume kuriam laikui atidėti santykių aiškinimosi visuomenės intereso, bendrojo gėrio labui?

Pasiūlymas, aišku, naivus, bet vis didesnis įsitraukimas į šį šešėlinį karą ir intrigas gali priversti klausti ne tik apie Seimo pirmininko pozicijos, bet ir kitų demokratinių institutų prasmę.