Vilniaus universiteto mokslininkų atlikto ir šią savaitę pristatyto tyrimo rezultatai parodė, kad vartojančių alkoholį ir negeriančių gyventojų proporcija išlieka pastovi. Draudimų ir ribojimo politika iš esmės nepakeitė geriančiųjų kiekio ar vartojamų gėrimų stiprumo.
Girtaujančių grupėje 90 proc. yra vyrai, iš jų trečdalis – 60 metų ir vyresni. 59 proc. yra kaimo gyventojai, dauguma respondentų turi vidurinį ir žemesnį išsilavinimą.
Be to, ketverius metus vykdytas tyrimas parodė, kad girtaujančių asmenų amžius jaunėja: vartotojų iki 30 metų dalis išaugo nuo 10 iki 21 proc.
Tokie rezultatai verčia klausti: kodėl neveikia draudimai, nuolatinis alkoholizmo temos eskalavimas ir kur glūdi tikrosios problemos priežastys?
Patys tyrimo autoriai savo išvadose siūlo keisti draudimų politiką socialiniu pasitikėjimu. „Gana į gyventojus žiūrėti lyg į nebrandų vaiką“, – spaudos konferencijos sakė viena iš tyrimo autorių Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentė daktarė Vita Karpuškienė.
Bet šis siūlymas nepaliečia gilesnio problemos konteksto. Kodėl jokie draudimai ir ribojimai nesustabdo dalies visuomenės nuo nesaikingo alkoholio vartojimo?
Mano manymu, atsakymas glūdi menkame mūsų visuomenės psichikos sveikatos raštingume bei abejingai vykdomuose ar tiesiog nevykstančiuose socialinės integracijos procesuose.
Tyrimas nupiešia pakankamai vaizdingą problemų dėl alkoholio vartojimo turinčio asmens socialinį portretą. Tai dažniausiai vyresnio amžiaus vyras, gyvenantis mažesniame mieste ar kaime, turintys vidutinį ar žemesnį išsilavinimą, o tai reiškia ir pakankamai nedideles ar nestabilias pajamas.
Kitaip sakant, tai žmogus, kurio gyvenimą sunku pavadinti dabarties žiniasklaidos formuojama sėkmės istorija. Tikriausiai jis jaučiasi neišpildęs savo potencialo ar neatitinkantis jam keliamų vyriškumo sėkmės idealų, nematantis aiškios perspektyvos, sunkiai formuluojantis ir reiškiantis savo emocijas ir nekalbantis apie socialinius ar psichologinius sunkumus.
Alkoholio vartojimas yra jo bėgimas nuo užburto problemų rato. Galimybė užsimiršti, nustumti į šalį komplikuotą tikrovę ir pažeidžiamą savo tapatybę. Galimybė užmiršti finansinius ar asmeninio gyvenimo sunkumus. Galimybė bent jau tokiu būdu išreikšti besikaupiančias emocijas.
Bet suprasti tikrąją problemą nereikia net ir stereotipizuoto paveikslo. Akivaizdu, kad alkoholio vartojimas dengia žymiai platesnes ir gilesnes socialines problemas, kurioms spręsti reikalingi ne parduotuvių laiko ribojimai ar banalūs pamokymai.
Alkoholizmo problema žengia šalia vis dar labai blogos Lietuvos savižudybių statistikos. 2016 metų duomenimis 100 tūkstančių Lietuvos gyventojų teko 28,7 savižudybės. Tais pačiais metais tokiam pačiam skaičiui teko 15,64 depresijos atvejai.
Pasaulio sveikatos organizacija prieš penkmetį prognozavo, kad depresija jau šiuo metu turėtų būti labiausiai paplitusia liga pasaulyje.
Tuo metu Lietuvoje kalbėti apie psichikos sveikatos problemos vis dar labai neįprasta. Jei didžiuosiuose miestuose vizitas pas psichoterapeutą jau tampa norma, tai regionuose į šią ir kitokias psichikos sveikatos palaikymo praktikas žiūrima kaip į savęs diskvalifikaciją.
Galime konstatuoti, kad regionuose psichikos sveikatos užtikrinimui trūksta tiek resursų, tiek visuomenės raštingumo. Tam trūksta ir politinės bei pilietinės valios.
Matome akcijas, kviečiančias išsitirti dėl galimų vėžinių susirgimų, raginimus skiepytis ir tikrintis dėl užkrečiamųjų ligų. Bet psichikos sveikatos problemos dažniausiai kukliai nutylimos, vengiant liesti žymiai labiau komplikuotas ir skausmingas temas.
Man būtų labai sunku įsivaizduoti politiką, kuris viešai išdrįstu prisipažinti apie savo psichologines problemas ar paraginti savo rinkėjus atkreipti dėmesį į savo ir artimųjų psichinę sveikatą ar savijautą, pasiūlytų apsilankyti pas specialistą ar didintų finansavimą ne tik medikamentiniam tokių problemų gydymui.
Tokia strategija niekaip neįsipaišo į visuotinės laimės, pozityvumo ir visuomenės gelbėjimo planus. Joje nėra galimybės lengvai retorikai, pigiems siūlymams ar didingai lyderystei.
Jei jau kalbėtume apie realų giluminių visuomenės problemų sprendimą, tai turėtume kurti ne platformą kovai su alkoholizmu, narkomanija ar kitomis priklausomybėmis, o klausti iš pagrindų – kodėl žmonės pasirenka savidestrukcijos kelią? Kodėl jie nelaimingi?
Kas lemia nemažėjantį geriančiųjų skaičių? Geriama juk ne todėl, kad skanu ar galima nueiti nusipirkti butelį. Taip, daliai visuomenės tai yra tiesiog laisvalaikio praleidimo būdas, lengvo atsipalaidavimo forma, bet čia kalbame apie probleminę dalį, kuri jau nebegali mėgautis.
Geriama, nes nesugebama susidoroti su stresu, kovojama su depresija, nusivylimu, nepasitikėjimu savimi, savo lūkesčiu neišpildymu. Galiausiai, geriama, nes gyvenimas atrodo nebeturintis kitokių išeičių, kaip tik bent laikinai apsvaigti tuo pačiu metu priartinant mirtį ir nutolinant mintis apie jos tikrumą.
Formuluoti reiktų ne tai, kad mes turime problemą su geriančiųjų skaičiumi. Mes turime problemą su nelaimingų ir prasmės nematančių žmonių skaičiumi. Žmonių, kurie nesugeba arba nenori atpažinti psichologinių problemų savyje ar tiesiog pasiduoda beprasmybei.
Kol alkoholizmo problemos neperkelsime į šį aukštesnį psichikos sveikatos politikos lygmenį, tol kausimės tik su padariniais, o ne su tikrąja priežastimi.