Paulius Gritėnas. Mūsų politikos smulkmė ir menkystė

Politinis gyvenimas Lietuvoje kenčia nuo smulkėjimo tendencijos. Tradicinės partijos patiria skausmingą būtinybę atsinaujinti, o joms kraują nuolat nuleidžia vis naujai atsirandantys ar persiformuojantys laikini politiniai judėjimai. Politinis laukas toks nestabilus, kad jį į chaosą gali pastūmėti ir keli, iš pažiūros bereikšmiai, procentai.

Kol valdančioji dauguma susiduria su vis didesniu visuomenės spaudimu dėl neįgyvendintų pažadų ar nesugebėjimo susitarti, Seime sėkmingai kelią skinasi rinkimų įstatymo pataisa, kuri įneštų dar daugiau netvarkos į ir taip sujauktą Lietuvos politinį gyvenimą.

„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis ir Naglis Puteikis teikia siūlymą, kad siekiant patekti į parlamentą užtektų 3 proc. rinkėjų balsų politinei partijai ir 5 proc. palaikymo kelių politinių judėjimų koalicijai. Iš esmės tai reikštų, kad į Seimą būtų galima prasprūsti net ir surinkus apie 30–35 tūkstančių rinkėjų balsų.

Jei valdančiųjų atstovai dar bando dangstytis tuo, kad kartelės mažinimas tariamai padidintų abstraktų demokratijos kiekį, tai tarp valdančiosios daugumos ir opozicijos patogiai slankiojantis Naglis Puteikis net neslepia, kad ši pataisa skirta konkretiems asmenims ir jų politinėms ambicijoms.

Kalbėdamas „Žinių radijo“ eteryje N. Puteikis skundėsi, kad dabartinėmis sąlygomis į Seimą sunku patekti Arvydui Juozaičiui, Vytautui Radžvilui, Rimantui Dagiui. Tiesa, keista tai, kad N. Puteikis šių politikų galimą nepatekimą į Seimą argumentuoja finansinių resursų trūkumu.

Tai, kad pinigai nėra lemiamas faktorius puikiausiai įrodo ir paskutinių rinkimų situacija, kai į Seimą neperžengusi 5 proc. barjero nepateko pinigus taškiusi Darbo partija, o štai dėl lėšų stygiaus nuolat aimanuojantis pats N. Puteikis laimėjo savo vienmandatėje apygardoje.

Siūlymo autorių argumentas apie didesnę demokratiją ar platesnio rato žmonių atstovavimą neturi rimto pagrindo. Akivaizdu, kad žymiai platesnis ratas žmonių bus atstovaujamas ne tada, kai Seime bus daugiau politinių partijų, o tada, kai rinkėjai aktyviai dalyvaus rinkimuose ir išreikš savo valią balsuodami.

Kartelės mažinimas, žinoma, naudingas dabartiniams valdantiesiems, kurie skaičiuoja galimus variantus po artėjančių Seimo rinkimų. Beveik visos mažosios partijos ar politiniai judėjimai, pretenduojantys į nuleistą 3 proc. ribą yra potencialūs plačios aplink „valstiečius“ besibursiančios koalicijos partneriai.

Tokia koalicija šiuo metu atrodo realiausia galimybė daugeliui dabartinių Seimo valdančiųjų išsaugoti bent dalį pozicijų ir neužleisti daugumos statuso politinių draugų sunkiai randantiems konservatoriams.

Kitaip sakant, R. Karbauskis ir itin liūdnas perspektyvas turinčių socialdarbiečių likimu besirūpinantis Gediminas Kirkilas bando atverti vartus plačiau tam, kad galėtų prisijungti į Seimą prasprūdusias jiems palankias politines jėgas.

Tokia avantiūra organizuojama matant tai, kad Lietuvos politiniame gyvenime ir taip vyrauja smulkėjimo tendencija.

Vien per pastarąją Seimo kadenciją į dvi dalis skilo liberalai ir socialdemokratai. Panašu, kad prisidengiant krikščioniškos demokratijos vardu alternatyvą Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams bando kurti ir nuo šios partijos atitrūkę ar jos veikla nepatenkinti politikos veikėjai.

Vietoje to, kad politinės jėgos ir atskiri asmenys vienytųsi pagal savo politines pažiūras, Lietuvos politikoje žaidžiamas ambicijų karas. Naujas partijas kuria ne tik tokie politikos vilkai kaip G. Kirkilas ir Juozas Bernatonis, bet ir tokie buvusios savo partijos pėstininkai kaip R. Dagys. Kiekvieno lyderiu pasijautusio politiko neišpildytai ambicijai – po partiją.

Labai abejotina, ar šių politinių veikėjų įkurtos naujos partijos idėjine prasme papildys Lietuvos politikos lauką. Štai ir N. Puteiko minėtasis Juozaičio, Radžvilo ir Dagio tripletas vargiai sugebėtų pademonstruoti rinkėjams, kuo skiriasi vienas nuo kito. Dažniausiai vieninteliu atskirų judėjimų skirtumu yra tik interpretacijos, kuris labiau įsižeidęs ir neįvertintas visuomenės akyse.

Tokių politikos veikėjų atėjimas į parlamentą reikštų dar sudėtingesnį ir chaotiškesnį susitarimo procesą. Valdančiąją koaliciją sudarytų jau net ne 5, o 7 ar 8 politiniai partneriai, tampantys sprendimų paklodę į savo pusę.

Lietuvos politika kenčia nuo strategijos, politinės valios, idėjinio tęstinumo ir nuoseklumo trūkumo. Rinkimų kartelės mažinimas niekaip neišspręs ir net pagilins šias problemas. Sunku ir įsivaizduoti, kaip dar platesnė ir įvairių interesų skaidoma koalicija gali imtis rimtai spręsti jau ir taip pavėluotai dėmesio sulaukiančias sistemines problemas švietimo, sveikatos ar socialinės apsaugos srityse.

Suprantu, kad valdantieji ir jų siūlymą remiantys politikai yra genami politinio instinkto būti perrinktiems ir išlikti valdžioje, bet šis jų žaidimas darosi pavojingas visai valstybės politinei sistemai.

Smulkėjanti ir eižėjanti politika, nesugebanti atrasti sprendimų ir susitarti dėl skausmingiausių visuomenei klausimų, žada dar didesnį nusivylimą, rietenas ir banalias intrigas. Toks sprendimas ne sustiprins, o dar labiau pakirs pasitikėjimą demokratija ir politiniu atstovavimu.

Demokratijoje itin svarbus preciziškumas ir jautrumas taisyklių ar susitarimų keitimo procese. Nuolat kaitaliojamos ar savo naudai pritaikomos taisyklės nebetenka pagarbos. Dabartinė valdžia to nesupranta ir nenori suprasti net ir matydama vis labiau augantį įvairių visuomenės grupių nusivylimo ir abejingumo šešėlį.

Atsargiai, ponai ir ponios, jūs žaidžiate kelių procentų žaidimą, bet tų kelių procentų gali užtekti sugriauti pasitikėjimą valstybe.