Paulius Gritėnas. Ne tie moderatoriai, ne tų žodžio laisvė

Keista tai rašyti trisdešimtaisiais nepriklausomybės metais, bet mes turime problemų su žodžio laisve. Čia nėra nei dramos, nei tragedijos. Tik tyli sąvokos ir ją paremiančių vertybių erozija, paskatinama neatsakingų sprendimų.

Įvairias žodžio laisvės apraiškas galime įsivaizduoti ir be demokratijos. Gi demokratija be žodžio laisvės neegzistuoja. Tai turėtume nuolat pasikartoti ir permąstyti, svarstydami įvairius mūsų valstybės raidos scenarijus.

Jautrumas žodžio laisvei menksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Paradoksalu, bet viena kitą papildančios medijos, įvairios socialinių tinklų platformos, informacijos perdavimo, komunikacijos, raiškos priemonės išplėtė galimybes, tačiau mažai kuo prisidėjo prie žodžio laisvės sustiprinimo.

Galimybių išreikšti savo nuomonę daug, tačiau tiek pat daug ir naujų barjerų, galimybių riboti, trikdyti, persekioti ar apskritai užkirsti galimybes kito raiškai. Ištrinti, užblokuoti, išmesti iš komunikacinių kanalų, valdomų platformų ar kuriamų socialumo erdvių.

Kita vertus, išsprogusio viešumo sąlygomis žodžio laisvė labai dažnai traktuojama ne kaip individo sąmoningumo reikalaujanti ir atsakomybei įpareigojanti galia, o tiesiog kaip banali žodžio anarchija. Į žodžio laisvę gali apeliuoti ir, tarkime, su kibernetine valdžios struktūrų ataka susidūręs politikos opozicionierius, nesuprastą pokštą parašęs komikas ar fašistine neapykantos kalba besireiškiantis marginalas.

Kitaip sakant, žodžio laisvė nėra tokia akivaizdi ir jai kylantys iššūkiai vis dar atveda prie pačios sąvokos bei laisvės ribų permąstymo būtinybės. Šis globalus kontekstas, žinoma, veikia ir mus, dalyvaujančius globalioje viešojoje erdvėje ir lokalesnėje lietuviškoje jos dalyje.

Kokie yra lietuviškosios viešosios erdvės ypatumai žodžio laisvės klausimu? Turbūt ryškiausia pastarųjų metų tendencija yra nuolat įkaistantis politikos ir žiniasklaidos santykis. Žinoma, trintis tarp žiniasklaidos ir politikos yra tiek pat sena, kiek ir šių dviejų sociumo dalių santykis. Bet pastaraisiais metais ši trintis įgavo naujas konfliktų ir disbalanso formas.

Jei man reikėtų apibrėžti šiuolaikinę demokratiją, sakyčiau, kad tai yra įvairių pilietinių ir deleguojamų politinių galių balansas. Kuo šios galios geriau balansuojamos, kuo mažiau matomas, jaučiamas vienos ar kitos srities perviršis, tuo demokratijos situacija ir jos kokybės vertinimas šalyje geresnis.

Tam tikrose srityse Lietuvoje šis balansas daugiau ar mažiau veikia. Bet politikos ir žiniasklaidos santykyje pastebiu vis daugiau bandymų balansą ryškiai sverti į politinės galios pusę. Kai kada šis svėrimas pasirodo tiesioginių konfliktų pavidalu, kai kada pokiliminėmis intrigomis, paslaugomis, malonėmis ar, atvirkščiai, bausmėmis, ignoravimu ir informacijos slėpimu.

Kaip jau galėjote suprasti iš pavadinimo, komentarą įkvėpė ir prezidentūros sprendimas atsisakyti trijų žymių Lietuvos žurnalistų – Rimvydo Valatkos, Ritos Miliūtės ir Vytauto Bruverio – moderavimo, renginyje, turėjusiame suvienyti Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Baltarusijos intelektualus ir demokratijos savo valstybėse puoselėtojus.

Manau, kad prezidentūra padarė didesnę klaidą nei galėjo numanyti. Nuoširdžiai tikiu ar noriu tikėti, kad toks sprendimas priimtas emocinėje aplinkoje, kurioje tvyro gal ir ne visada malonios ar konstruktyvios kritikos įžeistos ambicijos. Noriu tikėti todėl, kad sunku būtų įsivaizduoti, kad tai atskleidžia bendrą požiūrį į žodžio laisvės koncepciją.

Visgi, Lietuvos politikoje jau norma tapo įžeistas politines ar asmenines ambicijas paversti kova su žiniasklaidos lauku. Bėda čia ta, kad kerštas, atsuktas prieš atskirus žiniasklaidos lauko veikėjus, žaloja visą žiniasklaidos lauką ir viešąją erdvę. Išskleisti ir įjautrinti asmeniniai principai kerta per žodžio laisvės principus.

Šiuo metu gyvename valstybėje, kurioje aukščiausi valdžios atstovai norma verčia posėdžių įrašų naikinimą ar slapstymą, nebendravimą su atskirais žurnalistais ar net redakcijomis, atvirai ieškoma būdų vienus paglostyti, suteikti galimybę laimėti jiems projektus, o kitus nubausti ir atimti iš jų finansavimo dalį.

Sudaromi vadinamieji juodieji sąrašai, kritiškesni žurnalistai paskelbiami nepageidaujamais renginiuose, atmetamos ar ignoruojamos jų iniciatyvos. Sunkiai motyvuojami tyrimai parlamente sukuria atviro spaudimo atmosferą visuomeniniam transliuotojui.

Kuriamos savo informacijos skleidimo platformos, platinami savi laikraščiai, rengiamos savos laidos, įdarbinami savi žurnalistai, kuriems išsidarbinus vis dar dalinamasi informacija, kurios negauna kiti, neatsakoma į atvirus klausimus, neinama į debatus, nesuteikiama visuomenei reikšminga informacija.

Kitaip sakant, žodžio laisvė spaudžiama, veržiama ir verčiama politinės valios laisve komunikuoti ir skleisti sau naudingą informaciją.

Galima formuluoti ir paprasčiau, kiek Lietuvos politikoje turime politikų, kurie vis dar vadovaujasi nuvalkiota, bet sunkiai paneigiama Voltaire‘o teze: aš visiškai nesutinku su tuo, ką sakote, bet dėl jūsų laisvės tai sakyti, galiu padėti net savo galvą.

Žodžio laisvė nėra traktuojama kaip principinė. Ja nuolat norima pasinaudoti, apriboti, suvaldyti ir trikdyti ne tik žiniasklaidos darbą, bet ir apskritai mažinti nuomonių ir pasaulėžiūrų pliuralizmą.

Mūsų politikoje labai trūksta lyderystės ginant demokratijos idėją, žmogaus teises ir tiesiog garbingo elgesio principus. Būtent todėl ir stebime ambicijų, abejingumo ar cinizmo kuriamą eroziją, kuri pamažu kasasi po demokratijos pamatais.

Ne, jokios staigios griūties, jokio tragizmo. Bet kartais blogiau už griūtį gali būti tik tylus ir lėtas grimzdimas, abejingas plūduriavimas, susitaikant su vis didesniu išnaudojimu, vis mažėjančia asmeninės laisvės erdve. Grimzdimas iki taško, po kurio sugrįžti nebepavyks.