Vis labiau įsipatogindami nepriklausomybės situacijoje žmogaus teisių klausimus pamažu stumiame į paraštes. Jie užleidžia vietą socialinio ir ekonominio teisingumo reikalavimams. Bet ar keldami šiuos klausimus ir pamiršdami žmogaus teises mes nepametame esmės?
Impulsas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui ir Sovietų Sąjungos griūčiai dažnai užčiuopiamas 1975 metais įsikūrusios Helsinkio grupės veikloje.
Ši grupė, kuriai Lietuvoje priklausė tokie žmonės kaip Viktoras Petkus, Tomas Venclova, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis ir kiti, siekė registruoti ir Vakarų pasauliui pranešti apie žmogaus teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoje.
Vėliau žmogaus teisių gynimo prievolę natūraliai perėmė Sąjūdis. Tai, kad Sąjūdžio impulsu buvo ne tik tautiniai ar valstybiniai klausimai, bet ir žmogaus teisių tema ne viename interviu deklaravo ir jo lyderiai.
„Teko jau gerokai vėliau diskutuoti su liberalių pažiūrų jaunais žmonėmis, kurie tvirtino, kad gerbia Sąjūdį už tai, kad jis rūpinosi valstybingumo atkūrimu, tautos budinimu, tačiau esą jo dalyviams terūpėjo tautiniai ir valstybės reikalai, o žmogaus teisių klausimas buvo nuvertintas.
Tai tikrai klaidinga interpretacija, nes Sąjūdžiui labai svarbu buvo laisvas žmogus, turintis neatimamų teisių“, - viename interviu portalui bernardinai.lt yra sakęs kultūros istorikas Darius Kuolys.
Atgavus nepriklausomybę ir kuriant teisinį valstybės pagrindą žmogaus teisių klausimai kurį laiką išlaikė aktualumą ir buvo politinių debatų dalimi, tačiau vis patogiau įsigyvenant laisvės sąlygomis šias temas iš didžiosios politikos ėmė stumti buitiškesnės problemos.
Bandymai nustumti žmogaus teisių klausimus į paraštes simboliškai prasidėjo integracijos į Europos Sąjungą ir kitas tarptautines organizacijas metu. Socialinės stagnacijos sąlygomis gyvenusi visuomenė noriai priėmė ekonominio vijimosi iššūkį, tačiau atsargiai žiūrėjo į vis platesnius sluoksnius apimančius žmogaus teisių aspektus.
Kai kurie žodžio ir sąžinės laisvių gynėjai staiga panoro apriboti dalies visuomenės galimybę reikšti savo poziciją ir kovoti dėl lygiateisiškumo. Sovietų Sąjungoje po geležine uždanga laikyti įvairių mažumų ar socialiai jautrių grupių klausimai tapo staigmena į Vakarus nusitaikusiai, bet pilietiškumo prasme dar labai nebrandžiai visuomenei.
Kas galėjo pagalvoti, kad noras kovoti dėl galimybės lietuviams žygiuoti pagrindinėmis miesto gatvėmis, išsakyti savo problemas ir reikalavimus, reikš tokią pačia galimybę ir, tarkime, diskriminuojamiems homoseksualiems Lietuvos piliečiams?
Laisvės paradoksai ir jos iššūkiai daliai už ją kovojusių garbingų žmonių tapo per sudėtingu uždaviniu. Liūdna, bet dalis kovojusių už tautos, visuomenės teises ir laisves staiga išsižadėjo jų visuotinumo ir lygiateisiškumo idėjų.
Pradėta agresyvi rezistencinė kova prieš naujai atrastą iliuzinį priešą.
Žmogaus teisės paverstos nišiniu klausimu, kurio pradėjo vengti į visuomenės nuomonės apklausas dairytis pradėję naujieji politiniai lyderiai. Jau kurį laiką įvairių partijų valdantieji deda nemažai pastangų, kad žmogaus teisių klausimai būtų marginalizuojami, išmetami iš politinės darbotvarkės, stabdomi net Europos žmogaus teisių teismo sprendimai ir rekomendacijos, nevyriausybinės organizacijos būtų negirdimos ir menkai finansuojamos.
Antradienį surengtas antrasis Nacionalinis žmogaus teisių forumas subūrė daug specialistų, visuomenėje žinomų asmenybių, tačiau jame praktiškai nebuvo politinių lyderių. Parlamente itin retai diskutuojama žmogaus teisių temomis, o jei tai ir vyksta, tai dažniausiai tampa kelių nuolatinių šiai temai neabejingų politikų užduotimi.
Kodėl valstybingumo ištakose tokia svarbi buvusi žmogaus teisių problematika dabar nebepatenka į politikų akiratį?
Pirmiausia, politikams žymiai lengviau kalbėti apie žmogaus problemas, sąmoningai nutylint žmogaus teisių kontekstą. Nenuostabu, kad gerovės ir socialinio jautrumo temos dažniausiai atsiremia į pinigų klausimą. Vaiko teisių problemas bandoma užkamšyti tėvams išmokamais Vaiko pinigais, socialinės integracijos problemas – pašalpomis ir deklaratyviais, bet sunkiai judančiais projektais.
Demografinė Lietuvos krizė, kaip teisingai pastebėjo profesorius, vaikų ir paauglių psichiatras bei Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovas Dainius Pūras, stovi ant žmogaus teisių užtikrinimo pamato. Emigruojama, nes Lietuvoje žmonės nesijaučia gerbiami. Gerbiami, visų pirma, valdžios institucijų akivaizdoje.
Žmogaus teisių klausimai dažnai būna nepatogūs ir reikalaujantys sisteminių pokyčių. Tokių uždavinių naštos baidosi daugelis politinių partijų. Ypač tų, kurios apskritai nesupranta tokios koncepcijos ir mano, kad visus sprendimus galima atlikti tiesiog padidinant ar sumažinant srovę iš finansinių kranelių.
Nepaisant gerėjančių apklausų rezultatų, Lietuvoje vis dar egzistuoja tylioji, bet anoniminiuose komentaruose rėkianti ir besidraskanti visuomenės dalis, kuriai homofobija, ksenofobija ar rasizmas atrodo natūralus atsakas į susidūrimą su kitokiu žmogumi.
Čia savo pareigos neatlieka ir daugelis politinių lyderių, ir moralinį autoritetą turinčių visuomenės veikėjų, kurie pasirenka patogią tylą, dažnai slapčia patikindami, kad supranta šių klausimų svarbą, bet nenori rizikuoti savo populiarumu dalies auditorijos akivaizdoje.
Trečia, žmogaus teisių klausimai išties pakito nuo Helsinkio grupės, Sąjūdžio ar net integracijos laikų. Kalbėjimas apie žmogaus teises paliečia vis daugiau socialinių grupių, kelia didesnes įtampas ir supratimo iššūkius.
Globaliame ir greitai progresuojančiame Vakarų pasaulyje Lietuva vis dar pasirenka atsargumo, lėtumo ir įtarumo laikyseną. Norime lyderiauti ekonomikoje, socialiniuose klausimuose, inovacijose, bet dairomės ir laukiame visuotinio patvirtinimo visuomenės progreso lauke.
Tai suprantama ir pateisinama. Žmogaus teisių problematika kinta ir prie kintančio naratyvo visuomenė neprisitaikys tik viešo gėdinimo ir raginimo vytis keliu. Reikalingas platesnis dialogas, dažnesėns diskusijos, forumai, kuriuose būtų galima išgirsti ir susiformuoti nuomonę apie nesuprantamus ar nepažįstamus procesus, tapatybes ir reiškinius.
Deja, bet Lietuvoje noro išgirsti ir suprasti nėra tiek daug. Čia jau bendra problema, persmelkianti daugelį svarbių sričių.
Nepaisant kalbų apie tai, kad svarbiausia – žmogus, o dar geriau, paprastoji jo versija, dėmesys ir sprendimai tam žmogui pateikiami ekonominių planų ir prognozių kontekste. Bet žmogaus klausimo niekada neišspręs joks, net ir pats populiariausias biudžetas. Jokiame biudžete nėra empatijos, racionalumo ar sąžinės eilutės.
Valstybės atkūrimo proceso metu tai atrodė akivaizdūs dalykai, tačiau politinė kasdienybė privertė pamiršti ar patogiai ignoruoti didelių politinių dividendų neduodančias problemas. Žmogus tapo mokesčių mokėtoju, vartotoju, rinkos dalyviu, tačiau jo individualumas ir iš to kylančios teisių bei laisvių problemos pamirštos.
Labai norėčiau, kad paprasto žmogaus gynėjų armijoje, išsirikiavusioje prie naujojo Seimo durų, atsirastų bent kelios dešimtys tokių, kurie suprastų, kad žmogaus teisių klausimai yra kasdienės gerovės, orumo ir pasitikėjimo valstybe dalis.
Paulius Gritėnas yra Žmogaus teisių stebėjimo instituto tarybos narys.