Kalbėdamas antradienį vykusioje „Dėmesio centre“ laidoje apžvalgininkas Rimvydas Valatka pastebėjo, kad moralinių standartų krizę Lietuvos politikoje lemia žiūrėjimas per „mūsiškių“ ir „jūsiškių“ prizmę.
„Pasidaro nebesvarbu visiškai niekas. Mūsiškių ir priešų dėmuo persikėlė ir į visas kitas sritis <...> Viskas yra suvedama į savas ar priešas. Kaip kokiame naikintuvų mūšyje. Koncentruokime saviškius, surinkime tuos penkis procentus, galime būti valdžioje ir todėl nusispjauti mums į visus tuos standartus“, – teigė R.Valatka.
Ši tiksli diagnozė atspindi ir situaciją visoje viešojoje erdvėje. Paradoksalu, bet mūsų viešoji erdvė, kurią sudaro įvairiausios žiniasklaidos priemonės, socialiniai tinklai ar kitos dalijimosi informacija platformos, šis didelis ir komplikuotas duomenų mazgas, gerokai susiaurino mūsų vertinimo kriterijus.
Viešoji erdvė užtikrina galimybę balsų, nuomonių, pasisakymų, vertinimų pliuralizmui, bet tuo pačiu metu joje įsivyrauja vis paprastesni vienas kito apibrėžimai. Paprasčiausias apibrėžimo būdas – išskirti priešus, kurie kelia tau ar tavo grupei tariamą grėsmę, ir visas jėgas sudėti į jų sunaikinimą ar išstūmimą iš bendrojo rato.
Nenuostabu, kad net ir daugelis viešų diskusijų prasideda nuo tokių paprasčiausių apibrėžimų ir „priešų išsiaiškinimo“. Bet kokią tavo nuomonę ar įžvalgą diskredituoti gali tiesiog priskyrimas priešiškai pažiūrai ar sąsajos su priešiška grupe ar asmenimis.
Žinoma, šis modelis yra toks pats senas kaip ir viešosios politikos samprata. Lietuvos politikos istorijoje taip pat galima išskirti aiškias 90-ųjų pradžios apibrėžtis per simpatijas Vytautui Landsbergiui ar Algirdui Brazauskui. Vėliau – per palaikymą nušalintajam prezidentui Rolandui Paksui ar kitiems į skandalus įsisukusiems politiniams veikėjams.
Bet niekada toks priešo paieškos modus operandi nebuvo tapęs politinio veikimo ir visos viešosios erdvės segmentavimosi norma.
Perėjome į tą lygį, kai visur yra ieškomi, tempiami ir pritempiami priešiškos grupės interesai. Visur tyko nuožmus priešas, užvaldęs žiniasklaidos priemones, užvaldęs viešąją nuomonę, užvaldęs įvairias teisėsaugos struktūras, palenkiantis teismų sprendimus, griaunantis ir kuriantis karjeras ar net gyvenimus.
Priešo paieškos instinktas išvedė į paranojos lygį. Mūsų viešojoje erdvėje atviras diskusijas nugali demaskavimas.
Štai Seimo narys Naglis Puteikis vienuose debatuose išdidžiai pareiškia, kad politologas Mažvydas Jastramskis negali objektyviai kritikuoti jo idėjų, nes jo giminaičiai, pasirodo, turi sąsajų su konservatoriais.
Buvusi kolegė ir labai profesionali žurnalistė Liepa Želnienė sulaukia pastabų dėl konservatorių gretose esančio tėvo. Konservatorių lyderiui nuolat prikišama jo pavardė, kuri, tiesą sakant, neša žymiai daugiau žalos nei naudos jo asmeninei politinei karjerai.
Liberalams tenka nešti bendrą kaltės kryžių dėl buvusio jų partijos lyderio Eligijaus Masiulio asmeninių moralinių sprendimų. Socialdemokratams tenka atsakyti į anachronistiškus priekaištus dėl komunizmo ar aktualesnius priminimus nomenklatūrinės praeities, buvusio lyderio Algirdo Brazausko įvaizdžio bei sprendimų.
Valstiečiams ir žaliesiems taip pat tenka kautis su dažnai skeptišku žiniasklaidos požiūriu į atskiras asmenybes ar jų intencijas. Užtenka prisiminti tai, kad į skandalą pakliuvus partijos vadovui Ramūnui Karbauskiui žurnalistų persekiojimo sulaukė ir jo artimieji.
Šio komentaro autoriui niekada nepavyks išvengti visų jo pasisakymų vertinimo per darbo atskirose žiniasklaidos priemonėse ar dalyvavimo Ingridos Šimonytės rinkimų kampanijoje prizmę.
Visur slypi demaskavimo ir priešo atradimo galimybė. Mes taip įsijautėme į šį žaidimą, kad nebesugebame įžvelgti už jų glūdinčių bendrų, valstybinių interesų.
Politikos susmulkėjimas įvyko ne tik dėl nepajudinamų didžiųjų klausimų ar ilgalaikių strategijų stokos. Politiką susmulkino ir akimirksnio konfliktai bei nuolatinis bandymas dar kartą įbristi į tekėti nesustojančią intrigų ir galios žaidimų vagą.
Ką mums, kaip valstybei, davė ši nuolatinė priešų paieška? Daugiau politinių intrigų ir apkalbų, buldozeriais stumiamų ar atmetamų įstatymų projektų, žaidimų, kuriuose nėra nei laimėjusių, nei lygiųjų, o tik gerokai apipešioti nuolatiniai pralaimėtojai.
Jau beveik dešimtmetį aktyviai dalyvaudamas viešojoje erdvėje ir pažinodamas daug jos dalyvių matau, kaip metai po metų daugelis jų nesugeba išbristi iš asmeninių ar grupinių kovų lauko, nesugeba nusimesti pagiežos ar nusivylimo ir kovoja beviltiškuose revanšo mačuose, kuriuose seniai nelikę konstruktyvumo.
Žinoma, būtų naivu tikėtis staigaus laikrodžio sustojimo, magiško asmenybių perkrovimo ir politinio gyvenimo kaitos. Kas žmogiška, liks žmogiška. Intrigos, neapykantos ir lengvi savo interesų apibrėžimai nepranyks.
Bet turėtume stengtis, kad toks veikimas netaptų normalia ir netgi skatinama viešojo gyvenimo forma. Turėtume dėti daugiau pastangų, kad apibrėžtume save ir kitus ne tik per priešiškumo, priešiškos pažiūrų stovyklos, bet ir per bendrojo intereso prizmę.
Nesakyk man, kas tavo priešai. Geriau parodyk, kad mes galime susitarti.