Mano vasaros rytų ir naktų garsas, kurio nesumaišyčiau su jokiu kitu – iš toli atsklindantis kamuolio bumbsėjimas į grindinį. Atsikeli, pavalgai ir varai.
Ištisos dienos praleistos mėtant kamuolį į sukrypusį lanką kaime, prie močiutės garažo durų. Vaidinimas, kad esi Jordanas ar Marčiulionis, metantis lemiamą metimą griūdamas į serbentų krūmą. Žaidimas su pusbroliais ir kitais į aikšteles sueinančiais vaikais. Iki kol ilgėjančius šešėlius pakeičia tamsa. Ir vis tiek reikia įmesti dar vieną, nors nebesimato ne tik lanko, bet ir kamuolio rankose. Tik tada namo.
Net ir namuose atsiradus kompiuteriams, tėvai turėdavo varyti nuo ekrano, kuriame gainiojami geriausių pasaulio krepšininkų avatarai.
Turbūt tik Lietuvoje kūno kultūros pamokos prasidėdavo ir vis dar prasideda mokytojo pasisveikinimu ir krepšinio kamuolio išmetimu. Turbūt tik Lietuvoje kiekvienas vaikas, gavęs kamuolį į rankas, intuityviai suranda jam kelią į krepšį. Sužingsniuoti, nemokėti varytis viena ranka ar neturi bent minimalios metimo technikos – siaubinga gėda.
Netikėta 1937 metų pergale Europos krepšinio čempionate užgimęs susižavėjimas krepšiniu tapo lietuvio tapatybės dalimi. 1939 metais Kaune visi iš Lietuvos krepšinio rinktinės jau laukė tik aukso. Laukia ir iki šiol.
Nenutrūkusi ir stebėtinai greitai įsitvirtinusi krepšinio tradicija padėjo ir sovietinės okupacijos metais. Krepšinis buvo viena tų sričių, kuriose mes bet kada galėjome įrodyti savo pranašumą prieš okupantus. Jau 1952 metais Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius ir Kazimieras Petkevičius buvo kertiniai žaidėjai, užtikrinę, kad sovietai laimėjo Helsinkio sidabrą.
Jei ne rezistencinė laikysena ir pasipriešinimas sovietų valiai, prie jų būtų prisijungęs ir Vincas Sercevičius, o lietuviškąjį penketuką užbaigtų Vytautas Kulikauskas. 1972 metų olimpiadoje sovietinės rinktinės lyderis ir kapitonas buvo Modestas Paulauskas. 1980 metais Maskvoje svarbų vaidmenį vaidino legendinis snaiperis Sergejus Jovaiša. O 1988 Seule būtent keturi lietuviai nukalė auksą Sovietų Sąjungai.
Kauno „Žalgiris“ spardė užpakalius iš visų kitų okupuotų teritorijų talentų surinktai CSKA komandai. Šią keršto akciją užbaigė bronzos medalius atnešusi pergalė 1992 Barselonos olimpiadoje prieš mirusios Sovietų Sąjungos zombį - Nepriklausomų Valstybių Sandraugą.
Prisimenu tą neteisybės jausmą, kuris užvaldė visą Lietuvą. 1995 metai, Europos čempionato Graikijoje finalas. Šarūnas Marčiulionis išveda rinktinę iš aikštės.
Pribėgęs prie jo prakeiktas (tiksliau, prakeiktai taiklus ir šaltakraujis) Aleksandras Džordževičius kažką bando pasakyti į ausį. Per kurtinantį salės švilpimą nesigirdi nieko. Galiausiai lietuviai atsistoja ir grįžta užbaigti rungtynes.
Amerikietis George‘as Toliveris iki šiol kaltinamas atėmęs iš lietuvių auksą. Išbaudavęs Sabonį ir leidęs tuometiniams jugoslavams užsiimti provokacijomis. Joks lietuvis iki šiol nenori pripažinti pralaimėjimo. „Graikai nušvilpė jugus ir Borislavą Stankovičių, o mus pasitiko plojimais“.
1996 metai Atlantoje. Paskutinis Seulo čempionų pasispardymas rinktinėje. Pamenu save sėdintį prie televizoriaus vidurnaktį ir stebintį, kaip išnešamas skausmingą traumą gavęs Artūras Karnišovas, kaip baudas susirenka Sabonis, bet Rimas Kurtinaitis pratęsime imasi iniciatyvos, smeigia lemiamą tritaškį ir išsaugo pergalę prieš galinguosius kroatus. Vėl pralaimim Jugoslavijai, bet vėl nukeliaujam iki bronzos.
Išeina senoji karta. Ir atrodo, kad krepšinio era Lietuvoje baigsis. Bet tada nutinka 2000 metų Sidnėjus. Pirmos šlykščios rungtynės su italais. Pralaimėjom dviem taškais. O tada tik aukštyn. Ketvirtfinalyje sudaužom jugoslavus. Jaunoji karta peržengia barjerą, už kurio užkliūdavo Sabonis ir Marčiulionis.
Ir tas pusfinalis. Ta viltis, kad mes būsim pirmieji, kurie įrodys, kad Svajonių komanda yra tokie patys klystantys ir pasimetantys krepšininkai. Žemę daužantis Rudy Tomjanovichius ir panika Jasono Kiddo, Alonzo Mourningo bei Vince‘o Carterio akyse. Tas Šaro paskutinę akimirką paleistas tritaškis, kuris vis dar skrieja ir kažkur, alternatyvioje tikrovėje, skrodžia tinklelį. Bronzinė tradicija pratęsta ir pradėtas naujas krepšinio etapas.
2003 metais Lietuva užtikrintai tampa Europos čempione. Po 64 metų stipriausios žemyno rinktinės vardas grįžta į labiausiai krepšinį mylinčią šalį. 2004 metais Atėnuose Jasikevičius užbaigia savo darbą. Tritaškis su pražanga ir žvilgsnis į pasimetusio Lamaro Odomo akis. Tada dar tritaškis, ir dar. Po mūsų kojomis krinta Svajonių komanda ir, atrodo, kad Svajonių komanda esame mes. Deja, bet sapną užbaigia tą dieną gyvenimo tritaškius sumetę italai.
2007 metais kelia link Europos aukso užstoja tik skaudas pralaimėjimas rusams. Po šios bronzos – šaltas dušas ir vienuolikta vieta Lenkijoje.
Atrodė, kad mes ir vėl duobėje. 2010 metų pasaulio čempionate nėra Šarūno Jasikevičiaus, nėra Sauliaus Štombergo, Eurelijaus Žukausko ar Dariaus Songailos. Bet Linas Kleiza ir vyrukai užsiaučia taip, kad tik pusfinalyje Lietuvą sustabdo amerikiečiai.
Martynas Pocius atkovoja kamuolį ir įverčia puskablį, o paskui smeigia tritaškį. Po keitimo bando atgauti kvapą tupėdamas šalia aikštės ir laukdamas ženklo grįžti ir pabaigti ispanų skerdynes.
O tada ateina Jonas Valančiūnas. Visa Lietuva stebi kaip Kazio Maksvyčio vadovaujamas jaunimas pasaulio čempionate du kartus nugali amerikiečių talentus, sudaužo visus likusius varžovus ir u19 rinktinė tampa pasaulio čempione. 2013 ir 2015 pasiimame du Europos čempionato sidabrus. Ispanijoje užauga ir už Atlanto įsitvirtina Domantas Sabonis. Lietuvos krepšinis vėl gąsdina varžovus galingais priekinės linijos žaidėjais.
Lietuvoje daug kas pamiršta, bet pirmasis atkurtos Nepriklausomybės laikų auksas buvo iškovotas 1997 metais. Legendinės Jurgitos Štreimikytės vedama moterų rinktinė parodė, kokia gili lietuviško krepšinio tradicija. Netikėtas Europos auksas kuriam laikui pakėlė ir moterų krepšinio populiarumą, tačiau jam nuolat tenka gyvuoti vyrų šešėlyje.
Galime sirgti už futbolo komandas, domėtis ledo rituliu ar beisbolu. Galime stebėti lengvosios atletikos varžybas ar plaukimą. Bet kultūroje užkoduotas krepšinio intelektas, šio žaidimo supratimas bei su juo susijusios emocijos nuolat mus įtraukia. Meilė krepšiniui ar bent jau viduje kirbantis noras žiūrėti ir vertinti, persmelkia lietuvišką mentalitetą.
Krepšinis yra mūsų meditacija, mūsų bendras džiaugsmas ir skausmas. Visi žinome, ką turi daryti Dainius Adomaitis, kur kamuolį turi varytis ir kam perduoti Mantas Kalnietis, kur atsidurti ir kaip mesti Jonas Valančiūnas.
Visi slapčia tikime, kad šis kartas bus mūsų. Kad pasiimsime auksą. Nugalėsime serbus, amerikiečius, ispanus ir visus, kurie stos mums skersai kelio. O jei ne – tai pražūtis ir pabaiga. Krepšinis mums nebereikalingas, nebeįdomus ir mes viską darėme blogai.
Iki pirmųjų naujojo sezono rungtynių, iki kito čempionato, iki naujų sudaužytų ar išpildytų ir pranoktų vilčių. Iki ryto ir vakaro, kurį apjungia kažkur kieme bumbsintis krepšinio kamuolys.