Paulius Gritėnas. Privatumas kaip vertybė: Kauno ir Karolinos Meschino atvejai

Vienas didžiųjų XXI amžiaus paradoksų yra tai, kad nuolatinės mūsų diskusijos apie laisvę ir teises vyksta privatumo pabaigos šešėlyje. Siekdami geriau save realizuoti, leidžiame atimti ar net savanoriškai atsisakome vienos iš pamatinių žmogiškųjų vertybių.

Prieš kelias savaites „The New York Times“ publikavo Jungtinėse Valstijose nemažo atgarsio sulaukusį straipsnį apie naują veido atpažinimo programėlę, sukurtą „Clearview AI“ kompanijos.

Oficialiai skelbiama, kad programėlė, padedanti atpažinti asmenį ir susieti jo veidą su viešai publikuotomis jo nuotraukomis internete, ar kita susijusia informacija, skirta pagelbėti teisėsaugos institucijoms. Bet akivaizdu, kad jos teikiamos galimybės gali būti panaudojamos ir bet kokių kitų duomenis renkančių, sisteminančių ir naudojančių asmenų ar įmonių veiklai.

Vien fiksuodami jūsų veidą pardavėjai gali susisteminti jūsų pirkimo įpročius ir siūlyti jums patrauklias prekes ar paslaugas. Politikos technologai gali formuoti savo strategiją, priskirdami jus tam tikrai pažiūrų ar informacijos gavimo kanalų grupei. Tai hipotetiniai, tačiau lengvai įgyvendinami scenarijai.

Straipsnyje keliamas klausimas, ar vis labiau populiarėjanti ir plintanti stebėjimo, veidų atpažinimo, duomenų rinkimo kultūra yra privatumo pabaigos ženklas. Ar legendinis George‘o Orwello aprašytas Didžiojo Brolio fenomenas tampa tikrove?

Prie šios diskusijos galima pridėti ir paskutines naujienas iš Kauno. Trečiadienį paviešinta, kad Kauno miesto savivaldybė pasirašė 700 tūkstančių eurų sutartį su Kinijos bendrove „Telia", kuri diegia „Hikvision stebėjimo sistemas“. Stebėjimo sistemas kurianti ir įrengianti įmonė pagarsėjusi kaip viena iš Kinijos gyventojų masinio sekimo ir socialinio kredito sistemos dalių.

Kauno savivaldybė, kaip ir „Clearview AI“ kūrėjai, teigia, kad technologijų plėtra skirta išimtinai saugumo ir užtikrintumo jausmui didinti.

„Hikvision“ siūlomų kamerų galimybės pakankamai plačios: jos gali sekti judančius objektus, suskaičiuoti konkrečioje vietoje esančius žmones ir, reikalui esant, atpažinti jų veidus. Prie kamerų įmontuojami mikrofonai, kurie padeda užfiksuoti stiprius garsus.

Žinoma, pasiduoti paranojinėms visuotinio sekimo teorijoms nereikėtų, tačiau klausimai dėl privatumo ir viešumo perskyros turėtų kilti vis dažniau. Ar Kaune vyko diskusija dėl tokios sutarties pasirašymo? Ar gyventojai buvo informuoti dėl naujų papildomų stebėjimo funkcijų? Galiausiai, ar jiems suprantama galima šio sprendimo nauda arba, atvirkščiai, grėsmė?

Diskusijų apie privatumo ir viešumo santykį mūsų visuomenėje nėra tiek daug, nors beveik kasdien susiduriame su besitraukiančia privatumo erdve ir augančiu viešumu. Tai viena iš tų temų, kurios aktualizuojasi tik tada, kai kas nors asmeniškai susiduria su viešumu kaip savotiška prievarta ar privatumu kaip vertingu dalyku.

Lenkų sociologas, profesorius Zygmuntas Baumanas yra pastebėjęs, kad privatumas šiuolaikiniame pasaulyje prarado vertybės statusą. Jei anksčiau žmonės stengdavosi labai aiškiai atriboti savo asmeninį gyvenimą nuo viešumos, susikurti saugias zonas ir atriboti valstybę ar likusią visuomenę nuo savo privatumo aspektų, tai dabar procesas pasisuko atvirkščia kryptimi.

Jei valstybė ir įvairios kompanijos viešumo kiekį didina remdamosis saugumo ar patogumo argumentais, tai kiekvienas mūsų atskirai dalies savo privatumo išsižada dėl baimės likti vienišiems ir neįvertintiems.

Socialiniai tinklai jau senokai peraugo dalinimosi informacija, įspūdžiais ar nuomonėmis platformos lygmenį. Viešumas tapo pramoga, malonumo šaltiniu, o kai kam tiesiog darbo dalimi ar įsisąmoninta prievole.

Mes nesusimąstydami išsižadame didesnės ar mažesnės dalies savo privatumo tam, kad gautume kitų patvirtinimą, jog esame kažko verti.

„Taip, aš pati pasirinkau būti viešu asmeniu ir pati esu kalta, jog iki šiol rodžiau savo santykius viešai, pati kalta, kad dar vasaros gale nepasidalinau, kad yra blogai su Remiu, bet džiaugsmu dalintis lengviau, nei pasakoti kaip mums lievai“, – refleksijos akimirka savo situaciją apibendrino „Instagram“ žvaigždė Karolina Meschino, prieš sugrįždama prie dalinimosi džiaugsmu.

Valstybinės institucijos ar atskiros kompanijos atskiruose technologiniuose sprendimuose ieško patogumo, resursų mažinimo, efektyvumo elementų, užmerkdamos akis prieš galimus žmogaus teisių pažeidimus.

Paulius Gritėnas

Z. Baumanas ne kartą pabrėžė, kad viena iš savanoriško privatumo atsisakymo kainų yra tai, kad taip mes atitrūkstame nuo tikrovės ir nuo tikrojo santykio su kitais žmonėmis modelio. Sugerdami jų dėmesį, vertinimus, gebėdami valdyti auditoriją ir atsirinkti tuos, kurie mus garbina, bet ne kritikuoja, sukuriame patogų, bet pražūtingą pasaulį.

Privatumas nyksta, bet diskusijų apie to sukeliama žalą beveik nėra. Viena vertus, valstybinės institucijos ar atskiros kompanijos atskiruose technologiniuose sprendimuose ieško patogumo, resursų mažinimo, efektyvumo elementų, užmerkdamos akis prieš galimus žmogaus teisių pažeidimus.

Kita vertus, saugumo pažadas yra pakankamai saldus, kad žmonės nesusimąstytų apie tai, kokią įtaką jiems gali padaryti po truputį mažinama privatumo erdvė.

Socialinių tinklų epochoje diskusijos apie privatumą ir privatumo kaip vertybės deklaravimas turėtų būti dar svarbesni. Daugybė jaunų žmonių šiuo metu nelaiko privatumo vertybe ir ieško greitai atsiperkančio dėmesio ar vertinimų, iškeisdami dalį savo privatumo, bet nejausdami tikslios ribos.

Juk būtent privatume gimsta ir yra sutvirtinami meilės, tikros draugystės, pasitikėjimo ir supratingumo jausmai. Gebėjimas komunikuoti, dalintis informacija, reikšti nuomonę ar kurti savo įvaizdį tam visiškai neprieštarauja, tačiau socialinių tinklų ir privatumo persidengimas ar vienas kito perkeitimas – tikrai taip.

Vienintelis būdas išvengti paranojiškos arba abejingos visuomenės ir amorfiškų arba desperatiškai savo tapatybę patvirtinti norinčių individų yra atviras kalbėjimas apie privatumą ir jo svarbą. Kol kas neturime tokios plačios diskusijos ne tik politikų, bet ir aktyvių visuomenės veikėjų ratuose.