Komentaro pradžioje reikėtų nubrėžti labai aiškias ribas. Rašydamas „putinizmas kaip fašizmas“ turiu galvoje ne šių dviejų ideologijų tapatumą, o panašumus. Kad ir kaip būtų patogu šiomis dienomis imtis istorinių pavyzdžių ir lyginti Putino-Hitlerio asmenybes ar tapatinti Putino Rusijos ir Hitlerio Vokietijos karinius veiksmus, turėtume ieškoti ne vaizduotei patrauklių paralelių, o struktūrinių panašumų.
Putinizmas, mano manymu, yra fašizmo atšaka ar modifikacija, tačiau užgimusi ir išsiplėtojusi mūsų gyvenamame laike, savitomis istorinėmis, geopolitinėmis, kultūrinėmis, socialinėmis, ekonominėmis aplinkybėmis. Tai nėra toks pats fašizmas, kokį galėtum patirti persikėlęs į Benito Mussolinio Italiją ar Adolfo Hitlerio Trečiąjį Reichą.
Visgi čia pat reiktų pabrėžti, kad fašizmas nėra praeities ideologija, ar ideologija tapusi praktika tik dviejų minėtų valstybių pavyzdžiuose. Fašizmas tūno istorijos šešėliuose ir įvairiomis naujomis modifikacijomis gali pasirodyti geopolitinėje erdvėje.
Šiame komentare remsiuosi 1995 metais pasirodžiusi legendinio italų rašytojo, lingvisto, filosofo Umberto Eco esė „Urfašizmas“, kurioje jis kalbėjo ne apie praėjusio amžiaus kelių dešimtmečių istorinį nutikimą, bet būtent apie Amžinojo fašizmo savybes. Savybes, dažnai prieštaraujančias viena kitai, neturinčias aiškaus loginio pagrindimo, sutinkamas ir kitose valdymo formose, despotizme, fanatizmo apraiškose, tačiau bendroje sumoje sudarančias tam tikrą fašistinės pasaulėžiūros branduolį.
1932 metais gimęs U. Eco savo vaikystę praleido fašistinėje Italijoje, tad turėjo tiesioginę fašizmo patirtį, o kartu ir prisiminimus bei įžvalgas, kuriuos galima perkelti ir į modernios ar postmodernios politikos lauką. Jis išskyrė 14 urfašizmo savybių, kurias taikysime lygindami putinizmą su fašizmu.
1) Tradicijos kultas. Eco pabrėžia, kad tradicionalizmas yra žymiai senesnis reiškinys nei fašizmas, tačiau fašizme jis išnaudojamas kaip ideologijos ašis. Tiesa jau yra išsakyta, įtvirtinta tradicijoje ir jokių tolesnių diskusijų negali būti. Kita vertus, fašizmas nesibodi sinkretizuoti kitus, jam palankius tikėjimus ar praktikas. Jei kažkas padeda pagrįsti tavo tiesą ar sustiprina tikėjimo jausmą, tai lengvai įtraukiama į bendrą sistemą. Taip nacių Vokietijoje buvo toleruojami okultiniai ar mistiniai judėjimai ar užsiėmimai, iš svetur pasiskolintos sąmokslo teorijos ar mitologiniai pasakojimai, greitai prilipdyti prie bendrojo fašistinio naratyvo.
Vladimiras Putinas taip pat skelbiasi esąs, visų pirma, rusiškojo pasaulio tradicijos, o kartu ir visų tradicinių vertybių gynėju. Į bendrą puoselėjamos tradicijos naratyvą lengvai supinama ir ortodoksų bažnyčia, ir carinės Rusijos pasiekimai, ir sovietinės istorijos dalys. Putino ginamoje tradicijoje lengvai sudera ir Petras I, ir Stalinas, ir bizantiškoji bažnytinė istorija. Savaime suprantama, imamos tik putinizmui naudingos tradicijos dalys, patogiai nutylint visas kitas.
Reikia pastebėti, kad netgi karo Ukrainoje motyvacija buvo skelbiama kaip tradicijos gynyba. Putinas ne kartą dėstė savo mistifikuotą teoriją apie per Kijevo Rusios istoriją supintus slaviškų tautų likimus, pabrėždamas, kad Ukraina yra tradicinė slavų, suprask, rusų žemė, o tokios valstybės kaip Ukraina ar ukrainiečių tautos niekada nebūta. Visi, kurie neigia tokią Putino istorijos sampratą, skelbiami naciais, kuriems reikalingas denacifikacijos procesas. Tam tikra prasme šis karas yra Putino sugalvotos istorinės tradicijos vertimas tikrove.
Šiai tradicijos iliuzijai paramstyti naudojami ir mistiniai panslavizmo idėjos vaizdiniai, pasakojimai apie „rusiškąjį pasaulį“, taip pat rusų tautos didybės ir išskirtinumo, istorinio vaidmens argumentacijos.
Iš esmės Ukrainos okupavimo motyvacija remiasi būtent iš mistinio pajutimo ateinančia būtinybės atkurti kažką, kas prarasta, pajauta ir įgyvendinama tik kaip prievartinė tos vaizduotėje gimusios tradicijos tąsa.
2) Kaip pastebi Eco, tradicionalizmas implikuoja modernybės atmetimą. Nacių Vokietija patogiai naudojosi technologiniu pasaulio progresu, tačiau griežtai atmetė modernybės pasaulio intelektualinį ir socialinį progresą. Modernybė šiose srityse suprasta kaip degradacija, silpnumas, kapitalistinio gyvenimo ištežimas.
Absoliučiai panašias tendencijas galime pastebėti ir putinizme. Karinės ar technologinės modernizacijos kontekste griežtai atmestos bet kokios vakarietiškos, liberalios, demokratinės idėjos. Šios idėjos traktuojamos kaip vakarietiško silpnumo, dekadanso, netgi degradacijos ženklai putiniškoje propagandoje.
Būtent putinizme žmogaus teisių, laisvių, individualizmo apraiškos buvo redukuotos iki sumontuotų klounadiškų vaizdų iš homoseksualų paradų ar reportažų apie siaubingą vakarietišką paleistuvystę, tariamai vagiamus ir prievartaujamus vaikus, kitokius makabriškus vaizdinius, skirtus demaskuoti vakarietišką intelektualios socialinės modernybės idėją.
3) Eco pastebi, kad fašizmas iš principo skelbia atmetąs racionalumą. Jo principas – veiksmas dėl paties veiksmo. Turi ne mąstyti, o daryti. Tokioje aplinkoje visiškai nuvertinamas ir net priešu paverčiamas intelektualas, kuris siūlo apmąstyti veiksmų aplinkybes ir galimas pasekmes. Nepasitikėjimas maištingu kultūros pasauliu ir klausimus keliančiais intelektualais – viena ryškiausių fašizmo (o ir putinizmo) apraiškų.
Liberali inteligentija išduoda tradiciją, jie kvestionuoja tradiciją, jie nori pakeisti mūsų pasaulio vaizdinį, todėl, kaip yra sakęs Hermannas Goeringas, kai išgirsti sapaliojant apie kultūrą, norisi griebtis ginklo.
Šis principas labai artimas ir putinizmui. Būtent nepatogius klausimus keliantys intelektualai ir kultūrinį maištą, vertybių permąstymą siūlantys menininkai buvo vieni pirmųjų Putino taikinių. Liberalus, demokratiją palaikantis inteligentas tapo ne tik keiksmažodžiu, bet tiesiog pajuokos, niekinimo objektu.
Rusijos viešojoje erdvėje putinizmo įsigalėjimo laiku įsivyravo Žirinovskio tipo personažai, kurie siūlė rėksmingą, emocingą, agresyvų raiškos būdą. Paprasčiau sakant, nujautrintą chamizmą ir kalėjimo kultūros bruožus. Šioje erdvėje įsigalėjo principas – reikia daryti, o ne galvoti. Galvojimu užsiima tik silpni vakariečiai ar vietiniai liberalai. O jei drįsti galvoti garsiai, tai gali būti pasiųstas už grotų ar tiesiog nušautas. Taip intelektualinis Rusijos elitas buvo užčiauptas, susodintas arba mentališkai iškastruotas iki šių dienų padėties, kai tiesiog nelieka kam imtis bet kokios racionalesnės iniciatyvos.
4) Joks sinkretinis tikėjimas negali atlaikyti analitinės kritikos. Kritinis mąstymas sukuria skirtis, pademonstruoja įvairias perspektyvas, o tai ne tik nereikalinga, bet ir kenksminga fašistinei sistemai.
Putinizme, kaip ir nacių Vokietijoje, bet kokia vieša kritika ar bandymas analizuoti procesus remiantis logika, bandymas nesutikti su bendruoju putinistiniu naratyvu baudžiamas pašalinimu iš viešosios erdvės, o kitais atvejais – nužudymu.
Tokio likimo susilaukė tiek žurnalistinius tyrimus atlikusi Ana Politkovskaja, tiek Borisas Nemcovas, tiek daug kitų, analitiškai ir faktinėmis detalėmis bandžiusių pademonstruoti sistemos korupciją, sugedimą ir naratyvo melagingumą.
5) Kartu su nepritarimu ar kritika, fašizmas taip pat griežtai žiūri į bandymą išsiskirti. Nacių Vokietijoje vienybės siekta ne tik bendros pozicijos deklaracijomis, bet net ir uniformų, simbolių, pasisveikinimų suvienodinimu.
Putinizme kiek mažiau uniforminio vienodumo, tačiau vyrauja tokia pati aiški vienybės ir vienodumo kultūra. Ne veltui Putino valdymo metu įkurti politiniai judėjimai vadinasi „Vieninga Rusija“ arba jaunimo judėjimas „Mūsiškiai“.
Jų skelbiamos žinutės aiškios – visi, kurie nenori burtis su mumis ir būti bendros minios dalimi, yra išdavikai, ne mūsiškiai, ne savi. Bet koks išskirtinis elgesys, protestas ar raiška Putino Rusijoje traktuojama ne tik kaip išdavystė, bet atskirais atvejais tiesiogiai įvardinami kaip psichinių sutrikimų apraiškos („Pussy Riot“ ar Piotro Pavlenskio demonstracijos). Kitaip sakant, nenoras pritarti mūsų ideologijai yra psichinių problemų apraiška. Toks žmogus turi būti perauklėjamas, gydomas arba išstumiamas iš visuomenės.
Taip pat žvelgiama ir į kitokias žmogiškąsias skirtis, kaip tautybė, rasė ar kalba. Visi kitokie turi sugrįžti į savo žemes arba pranykti apskritai. Fašistinėje erdvėje dominuoja ir taisykles nustato tik viena rasė, viena tauta, vienas jos vadas.
6) Fašizmas gimsta iš individualios ar socialinės frustracijos. Eco pastebi, kad istoriškai fašizmas apeliuoja į sutrikusią viduriniąją klasę. Siekiama nuplauti tariamą jos pažeminimą ir užtikrinti amžinąjį saugumą bei klestėjimą.
Čia verta prisiminti, kad Vladimiro Putino valdžios konsolidacija įvyko būtent po visuomenės nusivylimo Boriso Jelcino valdymo metu įvykusia krize ir ekonomikos griūtimi, o vėliau išgąsčio dėl gyvenamuosiuose namuose įvykusių kelių, kaip manoma, pačių Rusijos saugumo tarnybų organizuotų sprogimų ir pretekstą gavusio antrojo Čečėnijos karo. Putinas Rusijos viduriniajai klasei pasiūlė saugumą ir tariamą stabilumą šoko akivaizdoje.
Vėlesniais valdymo metais Putinas sukūrė ir pažemintos pasaulio galybės naratyvą, kuris ypač didelį pagreitį įgavo pastarąjį dešimtmetį. Jo pažadas – nuplauti istorinę didingos rusų tautos gėdą, kurią sukūrė Sovietų Sąjungos žlugimas ir Rusijos imperijos interesų zona laikytų žemių prarastis.
7) Fašizmas apeliuoja į žmones, kurie praradę arba jaučiasi praradę savo socialinę tapatybę. Fašizmo siūlymas – vienintelė tikra ir tvirta jūsų tapatybė yra tai, kad gimėte šioje valstybėje.
Putinizme gana akivaizdu tai, kad iš sovietinės sistemos ištrūkusiam buvusiam proletariatui laukinio kapitalizmo sąlygos ir susikūrusi oligarchų klasė atrodė naujoji neteisybė. Priverstinai lygių visuomenė staiga tapo pralobusių ir stokojančių visuomene.
Putinas tokiai ekonominę ir socialinę nelygybę masiškai išgyvenančiai tautai pasiūlė susivienijimo po viena vėliava ir viena ideologija galimybę. Taip, gal jūs ir negyvenate taip, kaip gyvena Berezovskis, Chodorkovskis, Deripaska ar Abramovičius, bet jūs esate didžios valstybės ir didžios nacijos dalimi. Be to, keli parodomieji susidorojimai su pirmaisiais dviem paminėtais oligarchais rusams turėjo pademonstruoti ir tai, kad po šia viena vėliava visi lygūs prieš teisingumą. Ir nesvarbu, kad kas teisinga, o kas ne, apibrėžia pats vadas.
Eco pabrėžia, kad vienintelis būdas sutelkti ir stiprinti tokią nacijos galia pagrįstą tapatybę bei paaiškinti, kodėl tokiai didžiai tautai kartais nesiseka ar gyvenimas nėra toks gražus – išorės priešas. Ir išorės priešas negali būti tik vienas, nes tam užtektų paprasto sprendinio. Priešas yra stiprus, nes jis sutelktinis. Hitleriui tai buvo pasaulinė žydija, įgaunanti tai kapitalizmo, tai komunizmo formas, Putinui – Vakarai.
Būtent Vakarai, o dar konkrečiau – Jungtinės Amerikos Valstijos, kaltos dėl Sovietų Sąjungos susilpnėjimo ir žlugimo, Vakarai kalti ir dėl to, kad Rusija, turėdama didžiausius pasaulyje iškastinius turtus, savo ekonomine galia gali lygintis su Italija. Jei kas nutinka ne taip, ieškokite Vakarų klastos ir jų slapto plano, kaip pakenkti kylančiai Putino Rusijos galybei.
Nuo ekonominių sankcijų iki įsivaizduojamų biologinio ginklo laboratorijų Ukrainoje. Visa tai – slapto Vakarų plano dalis.
8) Koks yra fašizmo priešas? Jis ir neįtikėtinai stiprus, ir neįtikėtinai silpnas. Umberto Eco prisimena, kad mokykloje jam buvo pasakojama, jog anglai yra tokie turtingi, jog gali valgyti penkis kartus per dieną. Žydai padeda vieni kitiems iškilti per savo paslaptingus tinklus ir visa apraizgančius ryšius. Bet tuo pat metu jie niekaip negalės atsilaikyti prieš fašizmo jėgą.
Putinizme viskas labai panašu. JAV ir visiems įtaką daranti pasaulio galybė, įsikišanti net į menkiausius Rusijos reikalus, o tuo pat metu – milžinas molinėmis kojomis. Europos Sąjunga ir senutė, vertybes praradusi ir ištvirkusi Europa, o kartu ir sankcijų replėmis Rusiją prismaugti norinti jėga. Priešas ir labai galingas, visur esantis, viską stebintis, infiltruojantis savo agentus, kuriantis penktąsias kolonas ir smaugiantis Rusiją, bet kartu ir silpnas, ištižęs, lengvai įveikiamas kolektyvinei didžios nacijos jėgai.
9) Fašizme kovojama ne dėl gyvenimo, o pats gyvenimas yra nuolatinė kova. Priėmus tokią tezę, bet koks pacifizmas ar taikos siekis yra išdavystė.
Tai mes puikiai matome atsispindint ir putinizme. Putino Rusijos variklis yra karas. Šis karas yra pateisinamas tuo, kad juo siekiama taikos, rusiškojo pasaulio įgyvendinimo ir Aukso amžiaus atėjimo. Kaip pastebi Eco, jokiam fašistiniam lyderiui nepavyko išspręsti šios prieštaros. Viena vertus, visur aplink tvyro priešiškumas ir priešai, kuriuos turi nugalėti lemiamoje kovoje. Kita vertus, jei visas gyvenimas yra nuolatinė kova ir siekis įsitvirtinti, tai kada turėtų stoti tas Aukso amžius, kuris žadamas didžiojo vado?
Šios dilemos neįmanoma išspręsti ir putinizme. Tai žavingai ciniškai kažkada yra išreiškęs ir pats Putinas, kai viename propagandiniame renginyje rusų berniukas jo paklausė, o kur yra rusiškojo pasaulio ribos, o šis atsakė: „Rusiškam pasauliui ribų nėra“. Suprask, karų pabaigos nesitikėkite, nes pats karas yra šio pasaulio esmė.
10) Fašizmas iš principo yra elitistinė pozicija. Aristokratinis ir karinis elitizmas suponuoja pasibjaurėjimą silpnumu. Kokia tuomet logiška išeitis, kad ideologija aprėptų mases? Skelbti tai, ką Eco vadina populiaruoju elitizmu. Kiekvienas pilietis priklauso geriausiai pasaulyje žmonių grupei, o partijos nariai ar palaikantieji vadą yra geriausi iš geriausiųjų. Kiekvieno piliečio siekis turėtų būti tapti geriausiųjų iš geriausiųjų nariu.
Putinizme šis siekis geriausiai išplėtotas priklausimu įvairioms „Vieningosios Rusijos“ atšakoms arba viešu palaikymu partijai ir jos vadui. Elitas yra tie, kurie tampa partijos nariais arba lojalistais. Tuo pat metu sistemoje yra aiški sąranga ir vadas gali slapčia niekinti žemiau laipteliu esančius, o šie gali atsigriebti ant tų, kurie žemiau laipteliu už juos. Daugiausiai paniekos tenka tiems, kurie nenori būti fašistinio elito dalimi, atsisako būti struktūroje ir kalbėti daugumos balsu.
11) Kiekvienoje mitologijoje herojus yra išskirtinis veikėjas. Bet fašizme herojumi tapti gali bet kas. Dar daugiau, visi privalo siekti herojiškumu. O didžiausias herojiškumas – gyvybės paaukojimas dėl sistemos.
Putinizme šis herojiškumo, kaip gyvybės aukojimo dėl politinių uždavinių, siekis jau išreikštas ne viename kare – nuo minėto Antrojo Čečėnijos karo iki karinių veiksmų Sirijoje ar nuo 2014 metų besitęsiančios ir naujai užsuktos karinės akcijos Ukrainoje. Fašistinėje sistemoje kiekvienas narys turi degti nekantrumu paaukoti savo gyvybę dėl tėvynės. Tokius pavyzdžius matome propagandos paveiktų Rusijos vaikinų, besiveržusių atlikti karinę tarnybą ir padėjusių galvas Ukrainoje, pavyzdžiuose. Savaime suprantama, kad dviveidiškame putinizme vietoje žadėto herojaus statuso jų laukia mobilaus krematoriumo liepsna ir vis labiau menkstančios vertės rublių kompensacija be sūnaus, vyro, brolio likusiai šeimai.
12) Kadangi karas ir herojiškumas turi ribotą motyvacijos kiekį, po kurio laiko atsiskleidžia savo ciniškumu ir absurdu, tai valią galiai fašizmas dažnai išreiškia kaip seksualinės jėgos demonstracijas. Fašizme, o ir putinizme, dominuoja niekinantis požiūris į moteris, mačizmo kultūra.
Mus pasiekianti informacija apie Ukrainos karo metu seksualinę prievartą patiriančias moteris tik patvirtina, kad putinistinėje sistemoje neišsipildantis viską sprendžiančio karo ir herojiškumo vaizdinys galiausiai atsiremia į seksualinę frustraciją. Tampa vieninteliu būdu pademonstruoti makabrišką valios galiai impulsą.
13) Fašizmas veikia kaip selektyvusis populizmas. Demokratijoje individai dažnai turi prisiderinti prie daugumos sprendimų, tačiau jie turi savo individualias teises, turi svertus ir galimybes jas ginti, įtvirtinti. Fašizme individas neturi teisių. Liaudis yra suprantama kaip vienis, tad kalbama liaudies balsu. Ir jį išreiškia vadas. Dažnai tai formuluojama tiesiog kaip: žmonės, liaudis, visuomenė man suteikė galią kalbėti jos vardu ir išreikšti jos valią. Vadas tampa savotišku šio bendro balso, bendros valios perdavėju, transliuotoju.
Būtent todėl tiek fašizme, tiek putinizme parlamentas netenka savo reikšmės. Kam reikalingas bendras deleguotų piliečių susirinkimas, jei jų balsu ir valia jau kalbama vieno asmens ir jo sukurtos sistemos lūpomis?
Puikiai suprasdamas būtinybę simuliuoti kuo platesnį kalbėjimą, Putinas į Rusijos Dūmą leidžia patekti apsimestinėms opozicijos partijoms. Taip daroma todėl, kad būtų sukurta iliuzija, jog nieko nelemiančiame parlamentiniame susirinkime yra išsakoma ir kritika ar kitokios pažiūros.
Iš esmės visi supranta, kad prezidento kreipimasis yra tiesiog bylojimas bendros valios vardu. Bet koks bandymas užginčyti, kad visuomenėje yra ir kitokia valia, traktuojamas kaip maištas prieš vienį, daugį ar liaudies valią. Toks balsas yra ne liaudies dalis, o priešo, įsivaizduojamo kito dalis.
Eco pabrėžia, kad vienas pirmųjų fašizmo ženklų yra bandymas paneigti parlamento legitimumą, teigiant, kad ne parlamente, skirtingose frakcijose, skirtingų partijų, pasaulėžiūrų atstovų, o vado lūpomis išsakoma tautos valia.
14) Fašizmas kuria savo naujakalbę. Siūlomi savi terminai, apibrėžimai, bandoma paprastinti kalbą, naikinti jos subtilumą, priešą apibrėžti epitetais ir vaizdiniais, kurie turėtų tapti ir naujo mąstymo formomis.
Putinizmas parodė itin didelį ryžtą šios naujakalbės ir apskritai kalbos konstravimo darbe. Dar prieš pirmąjį Ukrainos puolimą į vartoseną paleistas „banderovcų“ terminas, dabar kalbama apie denacifikaciją. Putino kalbose galime aptikti nemažai tokių naujadarų, kurie vėliau per propagandos kanalus įsiūlomi ir putinizmo vartotojams.
Tai tik trumpas fašizmo atšakos – putinizmo – palyginimas su klasikine struktūra, pasiūlyta Eco. Jame trūksta nemažai postmodernių putinizmo ypatybių, naujų veikos būdų, to, kas pavertė putinizmą ne tik rusišku, bet ir pasauliniu fenomenu. Apie tai parašysiu kituose tekstuose. O pabaigai trumpas paaiškinimas.
Kodėl privalu apmąstyti putinizmą fašizmo perspektyvoje ir naujųjų grėsmių demokratijai kontekste? Todėl, kad putinizmas nėra tik vieno asmens ar vienos valstybės ideologija. Šaknimis įsikibusi į fašizmą ji skleidžiasi kaip postmoderni praktika, nukreipta prieš demokratiją, žmogaus teises, laisvę, tiesą.
Dažnai kalbėdami apie putinizmą mes matome paties Putino atvaizdą. Bet kaip ir kruvini rusiški pinigai, įsilieję į Vakarų ekonomikas ir susaistę mūsų verslus korupciniais ryšiais, putinizmas išsikerojo mūsų viešojoje erdvėje, mūsų kultūrose, mūsų politiniuose laukuose.
Jei dabartyje mes bandome išvaikyti Putino garbintojus, tai didžiuoju ateities uždaviniu taps ne tik Rusijos, bet ir mūsų pačių deputinizacijos procesas. Procesas, kuris palies ne konkrečias asmenybes, o putinizmo korumpuotą mūsų mąstyseną, moralę ir raišką.