Praėjusią savaitę, lygindamas putinizmą su fašizmu, jau užsiminiau, kad tokiai doktrinai būdingas tradicijos fetišizavimas ir neapykanta modernybei. Viskas tuomet būtų labai paprasta. Galėtume tiesiog konstatuoti, kad putinizmas iš principo yra retrogradinis režimas, kuris bando nusitempti mus atgalios į carinės Rusijos ar sovietizmo laikmetį. Bet taip nėra.
Didysis putinizmo paradoksas yra tai, kad nuolat žvalgydamasis į praeitį, deklaruodamas tradicijos, tradicinių vertybių gynybą, jis renkasi kovoti naudodamasis postmodernizmo sukurtomis prielaidomis. Kitaip sakant, putinizmas yra nostalgija, tradicijos įtvirtinimo siekiu paremtas bandymas nugalėti modernybę postmodernybės suteiktais instrumentais.
Ką tai reiškia praktikoje?
Pastarųjų dešimtmečių Rusijos politinis gyvenimas, diktuojamas Vladimiro Putino ir jo rato žmonių, ideologų, tokių kaip Vladislavas Surkovas ar Aleksandras Duginas, buvo skirtas ne modernios politinės sistemos konstravimui ar lygiavimuisi į Vakarus, o atsako Vakarams ir demokratijai kūrimui.
Šis atsakas, visų pirma, buvo susijęs su bandymu surasti ir sukurti įvairius plyšius, įtrūkius ar paradoksus Vakaruose įsitvirtinusioje liberalios demokratijos sistemoje. Principas paprastas – demaskuodami, silpnindami, skaldydami, versdami abejoti jų pačių tapatybe, vakariečius, mes galėsime išplėsti savosios putinizmo ideologijos galios lauką.
Jei sovietinė Rusija savo imperines ambicijas statė ant komunizmo ideologijos pamato, iš esmės visą ekspansiją dangstydama leninistiniu komunizmo aiškinimu ir jo plėtros pasaulyje būtinybe, tai Putino Rusija savo pleištą atrado tradicinių vertybių gynime.
Fiksuodami, kad didžiosios Vakarų įtampos kyla ne dėl ekonominių ginčų, o dėl įvairių socialinių lūžių, Putino Rusija šioje vakarietiškoje diskusijoje skubiai pasiūlė savo paramą. Taip Vakaruose atsirado nemažai marginalių politinių jėgų (tiek kairėje, tiek dešinėje), kurių reakcingumas socialinių lūžių akivaizdoje tapo įrankiu Kremliaus rankose.
Ar tariamo tradicinio modelio šeimos gynėjai, rasistines ir ksenofobines nuotaikas kurstantys veikėjai radikalioje dešinėje, ar kovotojai prieš globalizmą, Jungtinių Valstijų ir jose įsikūrusių didžiųjų korporacijų įtaką kairėje – Rusija ėmė kurti savo draugų tinklą iš principo remdama antimodernistines nuostatas ir kurstydama vidinius konfliktus vakarietiškose visuomenėse.
Kaip savo knygoje „Postmodernizmas, protas ir religija“ pastebi filosofas, sociologas Ernestas Gellneris išskirti aiškius postmodernizmo bruožus yra itin sudėtinga, nes šis intelektualinis posūkis neturi savo manifesto ar konkrečių taisyklių. Aišku tik viena – postmodernizmas atsiranda kaip iššūkis modernybei ir tas iššūkis turi bendrą vardiklį, kurį galime įvardinti kaip reliatyvistinę ar perspektyvistinę nuostatą.
„Postmodernistai demaskuoja subjektyvumo mechanizmus ir funkcijas, jame aptinka objektyvumo taisykles ir viską destabilizuoja“, – aptardamas posūkį postmodernizmą literatūros kritikoje konstatuoja E. Gellneris.
Ką tai turi bendro su putinizmu? Putinizmo ideologai labai gerai perprato postmodernistinį demaskavimo, dekonstravimo, išardymo mechanizmą ir ėmėsi jo tam, kad sunaikintų ant modernybės prielaidų pastatytas vakarietiškas valstybingumo, visuomenės savęs organizavimo struktūras.
Galime kalbėti ir konkrečiais pavyzdžiais. Būtent putinizmas sukūrė tokį išplėtotą tikrovės apvertimo ir propagandos aparatą, kurį matome rusiškosios žiniasklaidos pavidalu. Suprasdami, kad žiniasklaida yra tikriausiai svarbiausias mediumas, užtikrinantis ne tik faktų, informacijos perdavimą, bet ir pasaulėvaizdžio formavimą vakarietiškose visuomenėse, putinistai sukūrė tai, ką gitara grojantys skaitytojai žinotų distortion machine („iškraipymo mašinos“) terminu.
Pastarąjį dešimtmetį įvairi rusiškoje ir tarptautinėje erdvėje veikianti Kremliaus išlaikoma propaganda veikė ne kaip žinių perdavėjas, žinių skleidėjas, o kaip nuolatinė ir nesustabdoma vakarietiškų naujienų iškraipymo mašina. Jos tikslas buvo demaskuoti, dekonstruoti ir iš principo išardyti Vakarų naujienų naratyvą, vietoje jo pasiūlant saviškį.
Putinistai pasiskolino ir įtakingojo prancūzų filosofo Michelio Foucault idėją-intelektualinį atradimą, kurio esmė maždaug tokia – visos tiesos, funkcionuojančios socialinėje erdvėje, yra konstruojamos ir jas konstruoja įvairios galios struktūros bei galios agentai. Mes esame disciplinuojami tam tikros tvarkos net patys to nesuprasdami ir dalyvaujame tam tikrų taisyklių nulemtuose žaidimuose.
Tokią intelektualinę socialinės tvarkos formavimosi analizę putinistai apvertė ir sukūrė prielaidas dabartinės rusiškosios viešosios erdvės formavimui. Vadovautasi taisykle, kad žymiai paveikesnis dalykas nei cenzūra ar visuomenės kontrolė, kurios išbandytos ir neįrodė savo paveikumo sovietiniais laikais, yra savicenzūra ir savikontrolė.
Įvairiais ribojimais, draudimais, siūlymais, platformų kūrimu ir jų užvaldymu sukurta situacija, kai Rusijoje nebeliko žodžio laisvės ar tiesos poreikio ne todėl, kad jos būtų pradangintos, bet todėl, kad visuomenė įtikinta, kad jos nėra reikalingos kasdieniam gyvenimui.
Putinizmas įvairioms laisvėms ir teisėms pasiūlo aiškią alternatyvą – gyvenimo saugumas ir pamatinė laisvė nieko nedaryti ir neturėti abejonių. Viena vertus, įtvirtintas postmodernybei būdingas išorinės, objektyvios, transcendetalinės tiesos atsisakymas: visi teisūs arba niekas tiesos nežino; kita vertus, įtvirtintas aiškus supratimas, kad putinizmo sistemos kvestionuoti negalima, nes tai grėstų ne sistemos, bet visų jos narių kolektyvinei egzistencijai.
Vienas iš modernybės pamatų, ant kurių laikosi vakarietiškoji geopolitinė tvarka – tarptautinė teisė ir valstybių suverenumas. Putinizmas ėmėsi atakos ir prieš šiuos modernybės bastionus.
Visų pirma, Putino Rusijos dalyvavimas tarptautinėse organizacijose ir tarptautiniai susitarimai visada traktuoti su ciniška ironija ir supratimu, kad vis tiek bus daroma tai, kas atitinka ne bendrąją tvarką ar susitarimo dvasią, o Rusijos interesus. Visa tai puikiai iliustruoja (jau pasibaigęs) Rusijos dalyvavimas Europos Taryboje ar balsavimai Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.
Antra, Rusija valstybingumo kontekste kuria įdomius postmodernybės projektus. Interesų zona laikomos teritorijos ikimoderniuoju laikotarpiu turėtų tapti tiesiog karinės, ekonominės, socialinės okupacijos zonomis. Putinizmas sukūrė išradingą modelį, kai užimta teritorija paverčiama kvazi-valstybe. Viena vertus, ji atplėšiama nuo tikrosios valstybės, kita vertus, sukuriamas jos tariamas nepriklausomas valstybingumas.
Tokius pavyzdžius matėme nuo Moldovos atplėštoje Padniestrėje, po Gruzijos (Sakartvelo) karo sukūrus Pietų Osetijos ir Abchazijos darinius, vėliau – Donecko ir Luhansko respublikų atveju. Beveik neabejoju, kad tai būtų kartojama ir naujų atplėštų Ukrainos teritorijų atvejais.
Šie dirbtiniai dariniai yra savotiškas pasityčiojimas iš vakarietiškų valstybės ir valstybingumo sampratų. Jie savotiškai bando atitikti valstybės funkcionavimo principus (valdžia, krašto apsauga, ekonomika, ribos), bet tuo pačiu visiems suprantama, kad šie kvazi-valstybiniai dariniai yra skirti ne kurti valstybingumą, o silpninti motininių valstybių valstybingumą.
Tai prikišamas parodymas Vakarams, kad jūsų kuriama valstybingumo sistema gali būti panaudota to paties valstybingumo žlugdymui. Žavingai ciniškas postmodernus demaskacijos, objektyvios struktūros demontavimo bandymas, pasireiškiantis kaip teritorijų, visuomenių, socialinės ir kultūrinės erdvės naikinimas.
Viena svarbiausių putinizmo užduočių yra atakuoti ant modernybės pagrindo pastatytą ir vis dar stovinčią vakarietišką politinę, socialinę, ekonominę sistemą. Tam pasitelkiama ne savojo konstruktyvi, intelektuali alternatyva, o chuliganiškas, psichopatiškas ir tuo pačiu metu gąsdinančiai išradingas vakarietiškosios kritikos, refleksijos, taikomos mums patiems, apvertimas ir panaudojimas prieš Vakarus. Mūsų viešoji intelektualinė terapija tampa ginklu sunaikinimo siekiančiųjų rankose.
Oficialiai deklaruodama norą grįžti į geresnius laikus, Putino Rusija mojuoja tradicijos gynimo vėliava, sakosi kurianti alternatyvią sistemą, nors iš tiesų tik naudojasi jai pasiekiamais intelektualiniais vakariečių instrumentais tam, kad išryškintų mūsų tikrovės paradoksus ir priverstų mus pasiduoti savo pačių išsikeltai abejonei.
Ir negalime sakyti, kad tai neveikia. Dalis mūsų, vakariečių, išties patiki tuo tradicijos gynybos, kovos su liberalizmu, kapitalizmu ir globalizmu naratyvu, tai tuo, kad esame per silpni atsakyti į savo pačių mestą iššūkį modernybei ir todėl turėtume pasiduoti stingdančiam reliatyvizmui. Rusija mus bando įtikinti, kad modernybės nebūta.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.