Lygindami putinizmą ir fašizmą galime pastebėti kelis pamatinius skirtumus. Vienas tokių – santykis su informacija. Fašistinėje ideologijoje (ypač vokiškajame nacionalsocializme) vienas svarbiausių uždavinių buvo valdyti informacinį lauką ir išnaudoti jo takumą. Visa informacija, visi kultūros kūriniai, visi vieši pasisakymai turėjo derėti su ideologija arba nuolat postuluoti jos neklystamumą, būtinumą ir neišvengiamumą.
Nacių Vokietijos liaudies švietimo ir propagandos ministras Josephas Goebbelsas yra konstatavęs tai, kad žmonėms galima įrodyti net ir tai, kad apskritimas yra kvadratinis. Svarbiausia, kad jiems nuolat būtų teigiamas ir kartojamas pamatinis principas, iš kurio būtų galime išvesti visus kitus ideologiškai svarbius teiginius.
Bet nacių santykis su propaganda buvo susijęs su savos tikrovės steigimu perimtose ir valdomose platformose. Putinizme šis principas buvo stumtelėtas vienu žingsniu į priekį, išnaudojant šiuolaikinį viešosios erdvės sprogimą ir išplitimą bei naujas informacines technologijas.
Šio principo autoriumi tikriausiai galima laikyti buvusį Vladimiro Putino asistentą, viešųjų ryšių specialistą Vladislavą Surkovą. Kaip savo knygoje „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“ mini žymus Rusijoje gimęs, bet Jungtinėje Karalystėje dirbantis žurnalistas Peteris Pomerantsevas, būtent V. Surkovas Kremliuje įsteigė veikimo metodą, kuris numato ne tik informacijos kontrolę, bet ir neapibrėžtumo steigimą bei palaikymą.
„Surkovas yra viso šou centre, tuo pat metu finansuodamas ir nacionalistinius skinheadų judėjimus, ir remdamas žmogaus teisių aktyvistus. Tai galios strategija, paremta nuolatiniu oponuojančių jėgų trikdymu, nuolatine pozicijų kaita, beformiškumu, kuri yra nesustabdoma, nes ji yra neapibrėžiama“, – rašoma P. Pomerantsevo knygoje.
Žvelgiant iš informacinio karo pusės, net ir V. Surkovui praradus savo poziciją V. Putino dešinėje, strategija išliko pati. Jos veikimo modelis yra paprastas ir aiškus, bet vis dar labai veiksmingas.
Pirma, galia yra tiesa. Valdžios pozicija turi būti nekvestionuojama. Antra, visa viešoji erdvė turi transliuoti valdžios suformuotą ir patvirtiną poziciją. Šie du punktai Rusijoje įtvirtinti galutinai. Bet ką daryti su informacinėmis erdvėmis, kurios nėra Rusijos galioje arba sąmoningai atmeta kremliškąjį naratyvą?
Naciai dėl šio klausimo daug galvos nesuko. Nepaisant to, kad nacių propaganda bandė išnaudoti ir sporto pergales, ir sparčiai augusią kino industriją savo idėjų plėtrai, ji užsiėmė tik savo idėjų sklaida ar nelabai išradingu tariamų savo priešų (komunistų, kapitalistų, pasaulinės žydijos, etc.) demaskavimu.
Putinizmas sukūrė ir išplėtojo trečiąjį šios struktūros žingsnį. Šalia savo galios įsteigimo ir visų informacinių priemonių užvaldymo, pridėtas ir dar vienas veikimo principas: nepaklūstančios informacinės erdvės susiduria su valingu siekiu iškraipyti, paveikti, sujaukti.
Jeigu negali įtvirtinti savo žinutės, įsteigti savojo naratyvo, tai pasistenk sujaukti tau priešišką informacinę erdvę taip, kad jos dalyviams nebūtų aiški tiesa, arba, dar geriau, jie pasiduotų vidiniam sąmyšiui, skandalizacijos procesui, nebeatskirdami, kur faktai, o kur interpretacijos.
Išdėsčius tai, galime žengti prie aktualijų Lietuvoje. Pastarųjų savaičių sąmyšis dėl Kaliningrado tranzito akivaizdžiai pademonstravo, kad Kremlius atidžiai stebi ir naudojasi progomis sukelti informacinį triukšmą, paveikdamas ar bent jau sujaukdamas politinius procesus Lietuvoje ar visoje Europos Sąjungoje.
Jei atsitrauktume nuo skandalizuotų žinių apie tariamą blokadą, provokacijas, Lietuvos savivalę ar europinį nesusikalbėjimą, pamatytume, kad Kaliningrado tranzito klausimas buvo ne politinės valios ar politinių nesutarimų, o komunikacinio iškraipymo pasekmė.
Lietuvos informacinė erdvė veikia triukšmo režimu. Tai lemia tiek socialinių tinklų spaudžiamos ir skubinamos, įtinklintos ir išprocesintos naujosios žiniasklaidos veikimo metodai, tiek pats barjerų neturinčios ir nenusistatančios internetinės viešosios erdvės modelis.
Paprasčiau sakant, Lietuvos viešoji erdvė veikia pagal principą: iš pradžių publikuojame ar pasakome, o tada tikriname. Tokiomis sąlygomis tikslūs apibrėžimai, niuansai ar argumentacija nueina į antrąjį planą, duodami kelią antraštiniams naratyvams.
Sankcijų taikymo klausimas reikalauja būtent niuansų, teisinių apibrėžimų, aiškaus išdėstymo, todėl jį lengva paskandinti nuolat kartojant ir įtikinėjant, kad į šį klausimą mes turime žiūrėti kaip į pergalę ar pralaimėjimą. Pergalė tokiame niuansuotame žaidime neįmanoma, tad privalote konstatuoti pralaimėjimą. Bet koks kompromisas ir susitarimas Kremliaus gali būti traktuojamas kaip jų pergalė ir kažkieno pralaimėjimas.
Šituo puikiai naudojasi tiek mūsų vietiniai politiniai skandalistai, viešai šmeiždami didžiausius Ukrainos rėmėjus, užsiimančius konkrečia veikla ir dedančius pastangas, kad karo Ukrainoje indėlis būtų sukuriamas ir Lietuvoje. Šitai išnaudoja ir Kremliaus propagandos veikėjai, matantys, kad papurčius narvelį, kanarėlės pradeda peštis tarpusavyje, nematydamos išorinių sąmyšio priežasčių.
Karui baigiant peržengti pusmečio ribą, triukšmo režimas tik įgauna pagreitį. Spėju, kad jis ir toliau intensyvės. Kodėl? Nes tai vienintelis veiksmingas būdas paveikti mūsų tikrovės supratimą. Nesvarbu, kaip Vokietija ruošiasi galimam atjungimui nuo rusiškų dujų. Svarbu, kad būtų transliuojama kuo daugiau ir kuo garsesnių baimės ir abejonės žinučių.
Nesvarbu, kas ir kaip kritikuojama, svarbu, kad būtų kuo daugiau nepasitikėjimo, nežinojimo, nesutarimo. Kad mūsų viešoji erdvė skęstų ne paramos Ukrainai, bendro tikslo siekio, o baimės, savų interesų paieškos ar kaltinimų žiniose. Vieno liūdnai tiesos atžvilgiu pagarsėjusio garbės pirmininko kaip ant mielių augančios politinės ambicijos leidžia jam negarbingai meluoti ir tai tik proceso pradžia.
Kai kurie Lietuvos politikai jau pamažu verčia karą Ukrainoje rinkimų žaidimo kontekstu. Vis daugiau drąsos politizuoti paramos rinkimą, politiniais oponentais paverčiant tuos, kurie, suprask, padeda dabartinei valdžiai ar turi su ja bent menkų sąsajų. Vis daugiau miglos ir triukšmo sankcijų, Lietuvos pozicijos užsienio politikoje, galiausiai, faktų ir tikrovės akivaizdoje.
Ar įmanoma ištrūkti iš šio užburto rato? Bijau, kad jokia išankstinė ar strateginė valdžios komunikacija čia nepadės. Turime reikalauti daugiau atsakomybės ne tik iš žiniasklaidos, bet ir iš savęs pačių kaip skaitytojų ir stebėtojų. Apsnūdę, aptingę, pavargę ir suirzę lengvai pasiduodame triukšmo režimui, žengiame į jį su emocingais komentarais ir nuomonėmis, paverčiame melagius, kvailius ir avantiūristus normalaus diskurso dalimi.
Prabanga triukšmauti, trolinti ir mėgautis dėmesiu atleistina taikos metu, kai demokratijos ir institucijų stuburas pakankamai tvirtas. Realios grėsmės akivaizdoje turėtume būti atsakingesni tiek kalbos, tiek veiksmų atžvilgiu. Ir svarbiausia, nepaversti karo, kuriame kasdien miršta šimtai nekaltų ukrainiečių, savo kasdienių interesų kontekstu, banalybe, kažkieno egocentriško galios žaidimo dalimi. Šiam procesui pamažu jau veriamos durys.