Paulius Jurkevičius. Apie gėjus, maistą ir malonumus

Jeigu ištrauktume iš teksto porą žodžių, tai lyg ir nieko ypatingo nebuvo pasakyta: „Jie yra Dievo vaikai ir turi teisę į šeimą. Niekas neturėtų būti išstumtas ar dėl to padarytas nelaimingu“. Kažkas negerai? Nekorektiška? Šventvagiška? Ne.

Tačiau jeigu sugrąžintume kontekstinį pasisakymo objektą, jeigu paaiškėtų, kas tie „jie“, – tada taip. Tada kažkam jeigu ne dangus, tai bažnyčios ir doktrinos griūtų. Nes „jie“, Pranciškaus minimi „Dievo vaikai“, yra homoseksualūs asmenys.

Pritariantys ir nepritariantys – visi turėtume atsidusti ir konstatuoti: visgi velniškai drąsus popiežius Pranciškus! Nors ir nelabai tinka toks drąsos apibūdinimas Bažnyčios hierarchui.

Jeigu XV-XVI amžiuje TAI būtų pasakęs eilinis dvasininkas, jis neabejotinai būtų sulaukęs dominikonų ordino vienuolio Giordano Bruno likimo: inkvizicijos nuteistas, išrengtas nuogai ir sudegintas Romoje, Gėlių aikštėje.

Jeigu TAI pasakytų Romos popiežius? Sunku pasakyti, kas jo lauktų, nes tokių atvejų istorijoje nėra buvę. Na, nebent vienas: Julijus III, vos atsidūręs Šventajame Soste, į kardinolus įšventino mielą jaunuolį, tokį Inocentą. Europos diplomatinės kanceliarijos patyliukais murmėjo, kad septyniolikos metų kardinolas, patarnaujantis popiežiui, – yra ne kas kita, kaip „puerorum amoribus implicitus“ (lot. įsipainiojimas į meilę berniukams).

Vis tik papate – popiežiaus valstybėje, homoseksualumas buvo teisiškai stipriai persekiojamas. Pakaks prisiminti Pijaus V bulę „Horrendum illud scelus“ (lot. – tas siaubingas nusikaltimas) ir įteisintą mirties bausmę. Bandymai sutuokti homoseksualius vyrus? Michelis de Montaigne knygoje „Journal du Voyage en Italie (1580-1581)“ pasakoja apie slaptas vyrų tuoktuves Romoje, šv. Jono prie Lotynų vartų bažnyčioje. Jos baigėsi viešu keturių „porų“ sudeginimu.

Šiandien gėjams laužas negresia, tačiau šiuo metu galiojančiame Katalikų Bažnyčios katekizme parašyta aiškiai: „Bažnyčios tradicija, pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu, visada skelbė, kad „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną. Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir lytiškumą. Jų niekaip negalima pateisinti.“

Kaip čia yra? Pranciškus – Romos popiežius, neigia Bažnyčios apaštališkosios konstitucijos patvirtintą katekizmą?

Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad popiežius sensacingą požiūrį į gėjų sąjungą ir teisę į šeimą pareiškė ne oficialiame Bažnyčios dokumente, ne Vyskupų sinodo metu ir netgi ne trečiadienio audiencijoje tikintiems. Pasakė filme – filmui.

Ko nepasakė popiežius? Apie tai žurnalistams Romoje kalbėjo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas vyskupas Marcello Semeraro: „Pranciškus neiškraipo doktrinos, jis žino tai, kas sakoma Bažnyčios Katekizme. Santuokos sakramento realybėje yra tam tikrų aspektų, tačiau Bažnyčiai santuoka nėra vien tik juridinis kontraktas, o šis tas daugiau. Popiežius anaiptol neatsisako požiūrio į santuokos sakramentą.“

Kitaip tariant: pasakęs, kad gėjai turi teisę būti šeimoje, jis nepasakė, kad nuo šiol gėjų pora galės atvykti į bažnyčią, ir kunigas jiems suteiks santuokos sakramentą. Šito jis nepasakė. Ir šio pontifikato metu greičiausiai tai nebus pasakyta. Tačiau yra laiko ženklai! Apie juos kalbėjo didysis Bažnyčios reformatorius Jonas XXIII: „Bažnyčios priedermė nuolat dairytis, stebėti ir vertinti laiko ženklus.“

Jeigu ne jie – laiko ženklai, nebūtų įvykęs II Vatikano susirinkimas, ir pasauliečiai Bažnyčiai būtų likę teologine abstrakcija. Jeigu ne laiko ženklai, apie kuriuos kalbama Evangelijoje pagal Matą, popiežius po Italijos suvienijimo niekada nebūtų iškėlęs kojos iš Romos. Bet iškėlė. Jeigu ne laiko ženklai, niekada, matyt, nebūtų į kardinolus įšventintas juodaodis vyskupas. Bet buvo įšventintas. Jeigu ne laiko ženklai, kažin, ar popiežius būtų įlipęs į lėktuvą ir išskridęs į pirmąją apaštalinę kelionę anapus vandenyno. Bet išskrido.

Italų kilmės argentinietis Jorge Mario Bergoglio pastarosiomis dienomis susilaukia milžiniško spaudimo. Jį koneveikia vadinamieji katalikų „progresistai“, nes jis esą nesiima esminių Bažnyčios reformų. Jį vadina eretiku vadinamieji „ultrakonservatoriai“, kurie iki šiol nepripažįsta net prieš pusę amžiaus įvykusio II Vatikano susirinkimo siekių atnaujinti tikėjimą.

Jeigu Pranciškus audiencijos metu apkabina ir palaimina mamą su vaiku – tada jis teigiamas vakarietiškas ganytojas. Bet štai Romos vyskupas su metaliniu, o ne auksiniu, kryžiumi ant kaklo nuskrenda į Lampedūzos salą ir bendrauja su pabėgėliais iš Afrikos, tada jį apšaukia marksistu ir leftistu. Kažin, kaip šiandien pavadintų Jėzų Kristų?

Turbūt gerai, kad Pranciškus Lietuvoje lankėsi prieš filmo „Francesco“ premjerą, o ne po jos. Nes vietinės davatkos ir viduramžių išsiilgę obskurantai, ko gero, būtų apsvaidę Romos popiežių akmenimis. Popiežių, kuris viso labo bando žmonėms priminti Jėzaus žodžius: „Šeštadienis buvo padarytas žmogui, ne žmogus šeštadieniui.“ Kitaip tariant: doktrina skirta žmogui, kad jis būtų žmogus. O ne atvirkščiai.

Na gerai, baikime su gėjais ir doktrinomis. Juk savaitgalis! Neseniai perskaičiau keistą, bet įdomią knygą – popiežiaus Pranciškaus pokalbiai su gastronominio judėjimo „Slow Food“ lyderiu Carlo Petrini. Gurmė, totalus agnostikas, šnekučiuojasi su Romos vyskupu apie ekologiją, požiūrį į maistą ir kitus labai žemiškus dalykus.

Pranciškus prisimena, kaip jo močiutė kiekvieną sekmadienį iki išnaktų lipdydavo pjemontietiškus virtinius „agnolotti“, kaskart po 600-700 mažų virtinukų. O paskui visi valgydavo „asado“ – grilintą mėsą. Ir štai, kalba po truputį krypsta ir nukrypsta prie žmogiškųjų malonumų. Klausimas: kaip Romos popiežius vertina kūniškus malonumus?

Kaip manote, ką atsakė Pranciškus?

Cituoju iš knygos „Ateities žemė. Dialogai su popiežiumi Pranciškumi“: „Malonumas ateina tiesiai iš Dievo, jis nėra nei katalikiškas, nei joks kitoks, jis tiesiog – dieviškas.“

Jau apėmė siaubas? Bet dar ne viskas, palaukite.

Gurmė C. Petrini klausia popiežiaus, kodėl Bažnyčia visais laikais smerkė malonumus. Pranciškus atsako: „Bažnyčia smerkė grubų, vulgarų malonumą, tačiau santūraus, moralaus malonumo niekada neatmetė. Tai, ką jūs minite, yra davatkiški moralizavimai, kurie neturi jokios prasmės, o jeigu jie praeityje ir buvo, tai nebent kaip neteisinga krikščioniškos žinios interpretacija. Priešingai, valgymo malonumas, panašiai kaip ir sekso malonumas, ateina iš Dievo“.