Paulius Jurkevičius. Ar sekmadienį į Italiją sugrįš fašizmas? Ne! Bet...

Šį savaitgalį Europa nerimauja. Ir stipriai. Tačiau šįsyk dairosi ne į rytus, ne į Ukrainos išvadavimo frontą, o į pietvakarius – į Romą. Sekmadienį čia įvyks parlamento rinkimai, ir jau dabar aišku, kas valdys trečiąją ES ekonomiką. Stambaus vyro galingu, kampuotu apatiniu žandikauliu šmėkla vėl klaidžioja po Apeninus. Jo pavardės pirmoji raidė buvo „M“. Jis išrado radikalią, daug nelaimių Europai atnešusią ultradešiniųjų ideologiją – itališkąjį fašizmą.

Štai keistų, nerimastingų sutapimų serija: jeigu neįvyks stebuklas – o jis greičiausiai neįvyks, – Italija vėl turės vyriausybės vadovą, tiesa, ne vyrą, o moterį, kurios pirmoji pavardės raidė bus vėl M: Meloni vardu Giorgia. Tai angeliško veido blondinė, tačiau jai prabilus politikos vyrai bailiai nuščiūva.

Antras sutapimas: būsimoji Italijos premjerė yra partijos, kuri vadinasi „Fratelli d‘Italia“ (it. – Italijos broliai) lyderė. Šios partijos logotipo centre – trispalvis deglas, Benito Mussolinio įteisintas fašizmo simbolis.

Ir trečiasis sutapimas: lygiai prieš šimtą metų, 1922-ųjų rudenį Mussolinis paskelbė „Marcia su Roma“ – fašistų maršą į Romą. Kuo visa tai baigėsi, pasakoja istorijos vadovėliai ir genialus Federico Fellinio filmas „Amarcord“. Filme yra tragikomiškas fašistinės diktatūros epizodas: jeigu tu – šeimos maitintojas – suabejojai fašizmo idealais, režimo milicija tau supils į gerklę butelį ricinos aliejaus, užriš kelnes ir lieps keliauti namo miestelio gatvėmis.

Kokie buvo fašizmo idealai? Tai italų dučės propagandos aparato sukurta vertybinė triada „Dio – Patria – Famiglia“. Dievas, tėvynė, šeima. Lyg ir neblogai skamba. Lyg ir tvarkingos visuomenės gėrio formulė. Dievas – kaip vienintelė vertybė. Tėvynė – kaip teritorija, kurią reikia ne tik ginti, bet ir įrodyti jos viršenybę prieš kitas teritorijas. Šeima – kaip vienintelė privaloma sociumo ir meilės apraiška. Jeigu pilietis sutelpa į vertybinę triadą – viskas gerai, fašistinė valstybė juo pasirūpins. Tam tikrų, gal net didelių problemų galėtų kilti tuo atveju, jeigu pilietis netiki į Dievą, jeigu nenori įrodinėti savo teritorijos pranašumo, jeigu nesukuria tradicinės šeimos. Tokiu atveju pilietis automatiškai tampa valstybės priešu.

Būsimoji premjerė, „Italijos brolių“ lyderė G. Meloni – išmani politikė. Vakarų pasauliui ji kalba švelniu dailios moters, rūpestingos mamos balsu. Savo elektoratui ir saviems priešams ji prabyla žemu, griausmingu tautos mokytojos registru. Šį pavasarį Ispanijoje pakviesta vietinės dešiniųjų partijos „Vox“ ji be užuolankų išdėstė savo politikos credo – patobulintą fašistinės triados variantą: „Ne – tarptautiniam finansų konglomeratui, Briuselio biurokratams, islamui, migrantams, LGBT! Taip – katalikybei, tautos suverenumui, tradicinei šeimai!“

Ispanų teologas Juanas José Tamayo tokio tipo ideologiją vadina „krikščioniškuoju neofašizmu“. Jis remiasi musoliniškąja atskirties ir neapykantos dialektika: „arba – arba“, „savas – svetimas“, „priešas – draugas“. Ir ji idealiai atitinka Vengrijos premjero Orbano demokratijos simuliakrą. Su tam tikrais nedideliais skirtumais: jeigu vengrų premjeras siūlo priversti visas moteris, kurioms tektų nutraukti nėštumą, pasiklausyti embriono širdies plakimo, tai italų „destra“ – dešinieji rekomenduoja įsteigti specialią kaltės instituciją – embrionų kapines.

Likus dešimčiai dienų iki rinkimų į parlamentą Romos „broliai“ pademonstravo tamsiąją tarptautinio maršizmo pusę: didžiausia Italijos partija Europos Parlamente vieningai balsavo prieš sankcijas vengrų Lukašenkai. Europa vėl krūptelėjo.

Vakarų apžvalgininkai neramiai žvalgosi į G. Meloni judėjimo ištakas, į partinę chronologiją, ir ji nėra labai simpatiška. 1921 metais B. Mussolinis įkūrė „Partito nazionale fascista“ – nacionalinę fašistų partiją. Po Antrojo pasaulinio karo Italijos Respublika perrašė savo konstituciją ir įrašė straipsnį, draudžiantį fašizmo propagandą. Bet nostalgija tiems laikams, kai traukiniai Italijoje kursavo pagal tvarkaraštį, subūrė neofašistinį „Movimento Sociale Italiano“ – Italijos socialinį judėjimą. Siekdami sugrįžti į šalies politinę areną neofašistai tapo postfašistais ir pervadino savo judėjimą į „Alleanza Nazionale“ – nacionalinį aljansą. Būsimoji Italijos premjerė G. Meloni dar kartą pakeitė partines dekoracijas ir sukūrė naują pavadinimą – „Fratelli d‘Italia“ – Italijos brolius.

Garsus italų rašytojas Umberto Eco savo veikale „Amžinasis fašizmas“ perspėjo tautiečius: būkite atsargūs, šis monstras bet kada gali sugrįžti, nebūtinai vilkėdamas juodus marškinius. Ar G. Meloni pergalė rinkimuose reiškia, kad jau sekmadienį į Italiją sugrįš fašizmas? Klasikinis, žiaurus, represinis, ricinų aliejumi smirdintis tarpukario itališkasis fašizmas negrįš. Šias garantijas pateikė pati Giorgia trumpame rinkimų kampanijos filmuke trimis kalbomis – anglų, prancūzų ir ispanų: „Italijos ,destra‘ pasmerkė demokratijos sunaikinimą, gėdingus prieš žydus nukreiptus įstatymus ir paliko fašizmą istorijai“.

Euroskeptiški G. Meloni „broliai“ nedraugaus su Europos Sąjunga. Kai kurie apžvalgininkai būsimą Italijos premjerę vadina europietišku „D. Trumpo su sijonu“ variantu, itališka MAGA (angl. Make America Great Again) strategijos atmaina. 2021 metais „Fratelli d'Italia“ Europos Parlamente atsisakė pasmerkti JAV Kongreso rūmų šturmo organizatorius ir jų krikštatėvį Donaldą.

45 metų Giorgia, ponia „Italy First“, išnirusi iš Romos gatvių politikos nežinomybės, sugebėjo nuveikti gerokai daugiau už amžiną prancūzų frontininkę Marine Le Pen. Italijos „destra“ valdys didžiulę Vakarų Europos valstybę. Bet kas yra Italijos „destra“, pasiruošę perimti šalies vairą iš Mario Draghi vyriausybės? Tai trijų partijų koalicija, kurioje be Meloni „Brolių“ (25 proc. elektorato) yra senolio Silvio Berlusconio partija „Pirmyn, Italija“ (8 proc.) ir ksenofobinė Matteo Salvinio „Lega“ (14 proc.). Iš šios trijulės, kaip teisingai pastebi britų „Financial Times“, būtent G. Meloni partija aiškiai pasisakė už paramą Ukrainai ir sankcijas Rusijai. Tuo tarpu kolega iš koalicijos M. Salvinis, nelabai seniai lakstęs po okupuotą Krymą ir pozavęs Raudonojoje aikštėje su Putino atvaizdu ant krūtinės, galvoja ir kalba visiškai priešingai: „Sankcijos kenkia Italijos verslui“.

Ar sugebės angeliško veido, griausmingo balso Giorgia nuraminti dešiniuosius Italijos putinistus? Šitai pamatysime artimiausiomis dienomis. Rusija visais įmanomais būdais kišosi į Italijos rinkimų kampaniją. Paskutinė Rusijos ambasados Romoje paslauga rinkėjams – feisbuke pateikta kone visų Italijos politikų nuotraukų su Putinu galerija. Su potekste: mes viską matome, viską sekame.

Maskvą itin nervino nuosekliausia antiputinizmo partija – Italijos kairiųjų „Partito Democratico“ – demokratų partija. Užtat Rusijai labai patiko trumpos, beprotiškai aršios italų rinkimų kampanijos turinys: kas blogiau – buvę fašistai ar buvę komunistai? Du įtakingi Europos dienraščiai – Paryžiaus „Le Figaro“ ir Londono „The Economist“ šiuo klausimu pasakė aiškiai: aršus dešiniųjų nacionalistų-orbanistų demonizavimas negarantuoja pergalės rinkimuose. Prieš šimtmetį fašistų sudėliota triada „Dio – Patria – famiglia“ lieka aktuali kaip niekada.