Viskas panašiai, kaip prieš tūkstantėlį metų, kai Romoje gyvavo tradicija: bacio della sacra pantofola. Pasiaiškinkime. Paskutinis žodis reiškia šlepetę. Antras žodis nuo galo – šventą. Pirmas – pabučiavimą. Toji tradicija, labiau kurtuazinis ritualas nei tradicija, taip ir vadinosi: šventosios šlepetės pabučiavimas. Šlepetė buvo prabangi: aksominė, purpuro spalvos, su aukso siūlais išsiuvinėtu kryžiumi. Kieno pėda avėjo tą išskirtinę šlepetę? Paties pačiausio – šv. Petro įpėdinio, Apaštalų sosto valdytojo. Popiežiaus. Kam to reikėjo? Reikėjo... Jeigu likimas, pareigos, statusas atveda iki pontifiko, jeigu pontifikas atkiša koją – bučiuok pasimėgaudamas ir būsi palaimintas. Gal ne tik palaimintas, gal net pakviestas prie stalo. Prie reikalų. Prie iždo. Prie įtakos svertų.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.