Matome: tai tokia vasara, kai Palangoje savaitgaliui nebeužtenka 500 eurų. Kam? Šeimai. Normaliai, tvarkingai šeimai, kuri beprasmiškai nešvaisto pinigų, bet kebabams ir šlamštmaisčiui sako „ne“. Todėl eina pietauti į restoraną kaip kultūringa vakarietiška šeima, kuriai gėda pliaže vynioti riebalais permirkusius popierius, traukti dienos švieson sumuštinius ir taškytis šiltos kolos purslais.
Rezultatas? Sekmadienio popietę šeimos galva pradeda naudoti kreditinę kortelę ir, po keleto priglaudimų prie įvairių skaitytuvų, išleidžia dar 100. Du-trys tokie savaitgaliai, ir jau gresia finansinis karantinas namuose. Bet išeitis yra. Neužtenka 500-600 eurų Basanavičiaus gatvės pinigų siurbykloms? Skriskite į Vakarus.
Tikrai nepasakysiu, kas geriau – savaitgalis už 600 eurų Palangoje ar savaitgalis už 600 eurų Italijos pajūryje. Arba Kretoje. Arba Ispanijoje. Žiūrėdamas į 35 laipsnius anapus lango Romoje demonstruojantį termometrą, turbūt rinkčiausi Palangą: vėsiau ir paplūdimio smėlis baltesnis. Ir šiaip – pasiilgau. Bet paskui... Sumokėjęs 14 eurų už nelabai sveikata trykštantį Kijevo kotletą greičiausiai vėl persigalvočiau.
Nepaaiškinsiu, kodėl taip keistai susidėliojo Lietuvos ekonomika, kad už 600 eurų Italijos arba Ispanijos pajūryje savaitgalį galima visko patirti žymiai daugiau, skaniau, turiningiau negu Palangoje. Į šį klausimą tegu atsako kurortinės ekonomikos analitikai, tegu subraižo grafikus, tegu apskaičiuoja ir pateikia išvadas.
Galiu nebent patikslinti, ką normali, išlaidavimo viruso nepažeista šeima – Kristina ir Marius su dviem berniukais – gautų nutarę išleisti savaitgalio 600 eurų nuskridę, tarkime, į Neapolį.
Pirmiausiai gautų malonų kelionės jaudulį. Išgyventų atradimo džiaugsmą ir nežinomybės malonumą, kai žinai, kad patirsi įvairių dalykų, išskyrus tą vieną – dešimt, šimtą kartų išmėgintą kurortinio gyvenimo rutiną, ėjimą ta gatve, paskui kita, žiūrėjimą į tą reiškinį, žiūrėjimo pakartojimą, suvalgymą to, kas jau visą gyvenimą valgyta, tik už truputį kitokią kainą.
Burzgimas Klaipėdos greitkeliu nėra kelionė, nors turi savo kainą ir savo trukmę. Didelio cepelino valgymas pakelės kavinėje už Babtų nėra gastronominis potyris, kiek nedaug jis bekainuotų. Atidžiau pasižvalgę po pigių skrydžių tvarkaraštį, normali šeima nusipirktų lėktuvo bilietą, tarkime, į Neapolį. Sumokėtų apie 230 – 250 eurų ir su likusiais 350 praleistų naujų patirčių kupiną savaitgalį svetimoje šalyje.
Panirtų į visiškai kitokį vaizdų, kvapų ir skonių pasaulį, kuris žaibiškai ištrintų susigulėjusius pandeminės kasdienybės failus. Ir įvyktų stebuklas: savaitgalis kitur ir kitaip atrodytų jau nebe savaitgalis, o ištisa šviežių įspūdžių savaitė.
Ar tai įmanoma? Taip, įmanoma. Turiu galvoje pinigus. Bukinge galima susirasti nakvynę be pretenzijų už 200 eurų su pusryčiais be kiaušinienės, tačiau su vietinių apelsinų čia ir dabar išspaustomis sultimis ir fantastiškais kruasanais.
Apskritai gastronominė patirtis keliaujant po Viduržemio jūros šalis – Italiją, Graikiją, Ispaniją – yra atskiras ir labai svarbus, visiškai nebrangus kelionės punktas. Svarbu štai kas: neužsidaryti masiniuose turizmo biznio kombinatuose su formule „viskas įskaičiuota“, įskaitant suvirusius makaronus ir „mėsainius“ veganams.
Vietoje vieno Palangoje suvalgyto Kijevo kotleto už 14 eurų, normali šeima galėtų užsisakyti 3 picas „marinara“ picerijoje „Pas prezidentą“, kuri taip vadinasi, nes ten valgė JAV prezidentas Billas Clintonas. Valgė ir neabejojo, kad neapolietiška pica prieš patekdama į krosnį apšlakstoma alyvuogių aliejumi. Tiesa, pamiršau pasakyti, kad dar liktų keli eurai vyno taurei. Bet šiuo atveju svarbu ne tai. Tai būtų gastronominės edukacijos pamoka, testas tėvams ir vaikams, bandymas atsakyti į klausimą, kas yra ir kas nėra pica, ir kodėl būtent neapolietiškai picai suteiktas UNESCO pasaulio paveldas, tarsi tai būtų Vilniaus senamiestis arba Neringa.
Neapolyje vaikams nėra karuselių ir elektrinių mašinėlių. Bent jau aš nemačiau. Yra šilta jūra, yra stebuklinga espreso kava už 1 eurą, yra ketveri karaliaus rūmai, nors žmonės kažkaip neima į galvą, kur tas karalius ir kur ta karalystė. Yra seniausias ir gražiausias Europos operos teatras.
Vaikams ir tėvams yra Vezuvijus. Palangoje, Riminyje, Jūrmaloje ir kituose globalaus turizmo kurortuose tėvai žiūri į vieną pusę, vaikai – į kitą. Vienų pramogos – čia, kitų – ten. Vieni prašo jas tenkinti, kiti privalo įsiklausyti ir mokėti: už plastmasines, specialiai vaikams sukonstruotas pramogas. Vezuvijus yra tai, kas sutelkia tėvus ir vaikus, suvienija į bendrą geografinio protų mūšio komandą. Jeigu tėtis pirmąjį rytą nežinos, ką papasakoti apie tą grėsmingą kalną, antrąją dieną jis jau bus pasiskaitęs internete apie Pompėją, apie ugnikalnio išsiveržimus, apie Spartaką. Kažką bus pasiskaitęs ir kažką papasakos. Vaikai tėčio išsižioję klausys.
Antrąjį netipiško savaitgalio vakarą tėvai išmaniojo ekrane netyčia pamatys šmėkščiojančius du P – Žygimantą ir Mindaugą. Jie atrodys kaip tolimo, nelabai realaus pasaulio totemai.
Trečiąjį savaitgalio vakarą, tai bus sekmadienis, tėvai pajus keistą pamirštos laisvės pojūtį: ramiai, be jokio kaltės jausmo nusipirks vėsaus vyno. Vaikai savo ruožtu pajus, kad tėvai pagaliau atsipalaidavo, atleido įtemptus smilkinius, ir visa šeima jausis geriau ir smagiau, ir galės aplankyti šalia miesto burbuliuojantį supervulkaną Campi Flegrei. Arba įlįsti į katakombas, surasti miesto centre Lietuvos žemėlapį, kuriame bus pažymėtas Kaunas, bet Vilnius – ne.
Žinoma, tokios kelionės į įdomius, nelabai kurortinius Pietų Europos miestus susijusios su tam tikromis rizikomis. Pavyzdžiui, Neapolyje, Romoje ar Barselonoje šeima galėtų susidurti su blogais žmonėmis, kurių turbūt nėra Palangoje – vagimis. Šeima taip pat galėtų perkaisti saulėje, nes karšta. Turbūt tektų mindyti nelygius ir nelabai švarius šaligatvius. Arba regėti be jokios gėdos išdžiaustytus gyventojų apatinius.
Sugrįžus namo lauks antroji – retroaktyvi kelionės dalis. Aš nežinau, ką daro šeimos, sugrįžusios iš globalių kurortų kaip Palanga? Skaičiuoja patirtas išlaidas? Peržiūri saulės lydėjimo nuotraukas ant tilto, bet pasimeta tarp tokių pačių nuotraukų, darytų pernai, užpernai, prieš penkerius metus?
Užtat tiksliai žinau: grįžusieji iš Pietų Europos iš naujo atranda Lietuvą. Kitaip nužvelgia ir įvertina Palangą – švarią, tvarkingą, neprišiukšlintą, tvarkingais šaligatviais, prižiūrėtu parku. Tiesa, abejonė, ar vienas Kijevo kotletas Palangoje vertas trijų Neapolio margaritų, išliks. Bet gal ir gerai.