Mano kuklus, bet esminis pranašumas yra šis: jūs esate siaubingai išsigandę, sutrikę, jūs jau dabar nemiegate, nes jūsų feisbuko draugas jums pasakoja, kaip viskas bus: ateis pabėgėliai, atsiguls į jūsų lovą, atsidarys jūsų šaldytuvą, suvalgys jūsų jogurtą, išsities ant jūsų kiemo pievelės. Baimė – siaubinga: jie peržengė sieną. Jie jau čia!
Aš tokios baimės nebeturiu: esu imunizuotas. Gyvenu Europos šalyje, kurioje jie, migrantai, buvo, yra ir bus. O taip, mielieji: pusė Afrikos atplaukė į Italiją. Ir nieko: italai toliau žaidžia arba žiūri futbolą, valgo picą, eina bažnyčion melstis, atostogauja.
Na, gal pusė Afrikos ir neatplaukė. Gal tik kokie 2 procentai Afrikos atplaukė ir išlipo į krantą. Prieš kelerius metus atplaukdavo po porą šimtų tūkstančių! Bet neramu buvo todėl, kad Italija prašė, maldavo padėti, o padėti nelabai kažkas norėjo. Tarkime, Lietuva turėjo paimti iš tų dviejų šimtų tūkstančių maždaug 0,25 procento, jeigu neklystu. Bet kažkuris mūsų prezidentas, neatmenu kuris, Briuselyje pasakė: Viduržemio jūros pakrantė – jūsų. Tad ir problema yra aiškiai jūsų.
Aiškiai ne mūsų. Tada taip – buvo šiek tiek neramu. Ne tiek dėl jų, migrantų, kiek dėl kai kurių ES klubo narių požiūrio: jeigu tavo karvė dvesia, geriausiu atveju tu gali džiaugtis, kad aš nesidžiaugiu.
Dabar kažkiek ramiau. Net didžiausi imigracinės paranojos atstovai pradeda suprasti, kad migracija – tokia pati problema, kaip ir Arkties ledynų tirpimas.
Šiomis dienomis, kai dalis Lietuvos piliečių teikia asmenines iniciatyvas dėl pabėgėlių problemos sprendimo – šaudyti į orą arba šiek tiek virš galvos, arba šaudyti ir tiek, užminuoti, paleisti elektrą, surakinti grandinėmis ir varyti priverstinių darbų, pasiūlyti bado dietą ir panašiai – būtent šiomis dienomis dviejų daugiausiai migrantų sulaukiančių valstybių, Prancūzijos ir Italijos, prezidentai Paryžiuje aptarinėjo šią temą. Man įstrigo italų prezidento mintis: „Atsitverti nuo Afrikos mes negalime“.
Nuo Irako, Afganistano, Libijos mums atsitverti nepavyks. Nei su koncertina, nei su snaiperiais. Nei ministrui Anušauskui, nei tam, kuris ateis į jo vietą.
Nei konservatoriams, nei valstiečiams, nei „patria“ grynuoliams. Nes suvaldyti migracijos srautus tvoromis ar savigynos būriais iki šiol nepavyko niekam. Sukelti visuotinį erzelį, nuversti valdančiąją koaliciją, suorganizuoti priešlaikinius rinkimus, iškelti naujus politikos gaivalus – šiems reikalams pabėgėliai tinka.
Kuo jų bus daugiau, tuo greičiau byrės vyriausybės! Gyvenimas bus linksmesnis! Bus nauja vyriausybė, kurią reikės versti.
Gyvenimas bus dar linksmesnis, kai kažkas suskaičiuos, kiek Lietuvos biudžeto eurų vienai dienai teks vienam pabėgėliui.
Galiu priminti: Italija skiria 35 biudžeto eurus vieno migranto išlaikymui (jeigu nepilnametis – 45). Į šią sumą įskaičiuota: pirminė sveikatos apžiūra ir tolimesnė medicinos pagalba, nakvynė, maistas tris kartus per dieną, pakelis cigarečių, telefono kortelė ir 2,5 euro dienpinigių grynais. Žinoma, didžioji dalis sumos skirta logistikai, stovyklas aptarnaujančių darbuotojų algoms, elektros išlaidoms.
Neišsigąskite, viskas bus gerai, bet migrantų išlaidų finansinė eilutė nacionaliniame biudžete atsiras šalia kultūros, sporto, švietimo ir kitų normalių biudžeto eilučių. Ir ji kasmet bus vis riebesnė. Nes Rubikonas peržengtas, migracija prasidėjo, žinia trečiajame ir ketvirtajame pasaulyje pasklido.
Tais metais, kai Italija prašė pagalbos, o Lietuva aiškino, kad migrantai nėra Lietuvos problema, tais metais migrantų priėmimui ir išlaikymui Romos vyriausybė paklojo beveik 3 milijardus eurų. Dabar migrantų srautas šiek tiek sumažėjęs, bet vėl didėja, todėl išlaidos siekia pusantro milijardo eurų per metus. Turint galvoje, kad Armani mados namų metinė apyvarta yra šiek tiek didesnė, italai išvydę tą skaičių neišsigąsta.
Bet mums skaičiai, kurie skirti ne mums, o kažkam, kas ateina iš niekur, gali sukelti tam tikrą emocinį diskomfortą.
Viskas bus gerai, neverta jaudintis, nes vienaip ar kitaip dalį pabėgėlių teks integruoti. Kodėl? Todėl, kad aš abejoju ar Italija, Graikija, t. y. tos šalys, kurios prašė mūsų pagalbos, dabar mums išties pagalbos ranką ir paims tūkstantį irankiečių. Gal juos paims Švedija arba Suomija? Nebijokime: kažkas galiausiai pagelbės, nes migrantų problema tik iš pirmo žvilgsnio – atsitvėrimo, užsidarymo problema. Jeigu ne šiandien, tai poryt paaiškės: migrantų krizė sprendžiama pasitelkus ne ksenofobiją, o solidarumą. Bet tai paaiškės gerokai vėliau.
Kol kas teks apsiprasti. Aš, pavyzdžiui, apsipratau su realybe. O ji yra ta, kad išėjęs iš namų padoriame Romos gyvenamajame kvartale, pirmąjį migrantą sutinku nuėjęs vos 200 metrų. Jo vardas – Abimbola, jis su manimi sveikinasi, aš su juo sveikinuosi. Abimbola atlieka tuos darbus, kurių nepajėgia atlikti populistų išrinkta Romos merė: užtikrinti šaligatvių švarą. Jeigu ne Abimbola, puskilometris šaligatvio būtų lapų, spyglių ir šiukšlių sąvartynas.
Jis ryte keliasi anksti, viską gražiai sušluoja, sutvarko ir pastatęs dubenėlį šypsosi. Aš įmetu į dubenėlį 50 centų. Nes Abimbola jų vertas.
Migrantų legalizavimas, integravimas į visuomenę, kurią kankina vaivorykštės sindromas, nebus lengvas pasivaikščiojimas. Iš pradžių to nesinorės daryti. Nesinorės, kad picą keptų egiptietis, švaros tarnyboje dirbtų irakietis, someljė būtų afganistanietis (man toks atvejis, alkoholio nevartojantis musulmonas, padėjo restorane išsirinkti vyną – pasitaikė). Bet paskui nugalės sveikas protas ir realybė.
Italijos sociologai ją nuolat skenuoja, ir jau dabar aišku, kad legalizuotas, integruotas, kalbos pramokęs migrantas yra maždaug 10 – 20 kartų mažiau linkęs nusikalsti negu izoliuotas nelegalas.
Nenorėčiau išgąsdinti, bet iš 10.000 atvykusių padorių, taikių migrantų vienas arba du gali pasitaikyti nepadorūs ir nelabai taikūs. Jie gali nusikalsti. Neminėsiu galimo nusikaltimo pobūdžio. Bet tada prasidės nekontroliuojami dalykai: visi 10.000 bus apšaukti vagimis, banditais, prievartautojais.
Nubanguos migrantų reguliavimo maršas. Įsikurs antiimigrantų partija, ji laimės rinkimus. Visi nepritariantys šiai partijai automatiškai taps migracijos skatintojais, propagandistais, nusikaltėliais. Kas įvyks toliau – nesiimu prognozuoti.
Norite ramybės? Paminėsiu nelabai konvencinius migracijos užkardymo metodus. Jų yra. Prieš dešimt metų, kai Lietuva laižėsi ekonominės krizės žaizdas, kai žmonės sprendė tolimesnio automobilio lizingavimo, paskolos sodybai bei kitas nervingas būties problemas, vienas Lietuvos dienraštis mane pasiuntė pasižiūrėti, kaip atrodo iš arti pabėgėliai.
Nuskridau į Europos pragarą – į Lampedūzos salą. Tai toks 20 kvadratinių kilometrų uolėtas žemės gabalas tarp Afrikos ir Sicilijos. Jame gyvena 5 tūkstančiai nuolatinių gyventojų.
Tą pavasarį Sicilijos kanale jūra buvo rami, ir Lampedūzoje nelegalių migrantų skaičius beveik dvigubai viršijo vietinių skaičių. Salos viduryje riogsojo sukrautos laivų, kuriais plaukė migrantai, nuolaužos. Migrantų stovyklos vartai buvo uždaryti, bet jie lengvai perlipdavo per tvorą ir eidavo į miestelio barą kavos. Vakarais sugrįždavo į stovyklą pavakarieniauti ir permiegoti.
Pasikalbėjau apie migrantus su lampedūziečiu. Jis man pranešė štai ką: „Kol Libijoje buvo diktatūra ir diktatorius Muammaras Gheddafis, tol viskas buvo gerai. Mes nesikišome į jo reikalus, jis tvarkėsi savo šalies viduje. Sicilijos kanale buvo tvarka. Nebeliko „rais“, vado, išsyk prasidėjo masinis egzodas“.
Aš manau, viskas čia lyg ir aišku: nešvari tarptautinė politika garantuoja švarią migracinę politiką. Ir atvirkščiai. Italai Libijos diktatoriui net palapinę kunigaikščių Borghese sode Romoje pastatė, kad tik tvarka su migrantais būtų.
Lietuvos atvejis panašus. Jeigu Prezidentas arba Seimas imtų ir Aldonos, Nijolės, Elvyros, kitų susirūpinusių, kad migrantai nutryps puoselėtą rūtų darželį, ponių vardu atsiprašytų Lukašenkos, manau, srautas per porą dienų būtų sustabdytas. O jeigu dar ir Sviatlaną prižadėtų – Minskas atsiimtų visus jau atvykusius. Problema būtų išspręsta. Rūtų darželiai būtų išsaugoti. Niccolo Machiavellis grabe nusišypsotų.