Man jis – šlykštus ir baugus, nes su juo susidūriau. Baigęs Vilniaus universitete filologijos studijas, kurį laiką dirbau Lietuvos telegramų agentūros ELTA Kauno redakcijoje. Kitoje koridoriaus pusėje – literatūros žurnalas „Nemunas“. Šalia mūsų, žurnalistų, patalpų buvo slaptas kambarys. Ant durų kabėjo lentelė – „Glavlitas“. Ten tokie simpatiški barzdoti vaikinai dirbo. Mes ELTOJE kažką parašome ir jiems nešame parodyti. Žurnalo „Nemunas“ redaktoriai gauna tekstus iš poetų, vertėjų – ir neša jiems parodyti. Jie ten skaito, ieško. Geltonais pieštukais brauko signalinius egzempliorius.
Ko ieško? Šito mes, žurnalistai, tiksliai nežinojome. Kažko, kas draudžiama. Kažko, kas būtų kenksminga skaitytojams. Kažko, kas keltų pavojų tai valstybei. Ta valstybė? Siaubinga keturių raidžių santrumpa.
Kita vertus, sistema veikė efektingai: tu parašai, – jie patikrina. Tu parašai nedidelę socialistinę „negerovę“ – jie maloniai pataiso. Tu parašai, kad Marcel Proust buvo gėjus – jie paprasčiausiai išbraukia. Parašai, kad gyveni nelaisvėje, kur šio bei to negalima rašyti, – jie griežtai perspėja.
Žiūrim, ką turim. Lietuvos meno kūrėjų asociacija ragina skelbti kultūrinį embargą Rusijos kūrėjams. Šiaipgi embargas yra labiau ekonominio pobūdžio priemonė, neteko girdėti apie embargą operoms arba skulptūroms. Todėl savaime išsivynioja aiškesnis ir labiau tinkamas šiam atvejui žodis – cenzūra. Bet mūsų laikų kūrėjai instinktyviai suvokia, o gal dar prisimena, kad laisvoje vakarietiškoje visuomenėje (mes tokioje ir gyvename), „cenzūra“ yra negražus žodis. Todėl reikia kažkaip naujai sudėlioti akcentus. Kad būtų nei cenzūra, nei embargas, bet kažkas. Cituoju: „Nesiūlome daryti individualių išimčių, kad nekiltų cenzūros įspūdžio“.
Bet įspūdis kyla, ir dar koks. Skaitau kitas mūsų kūrėjų kreipimosi eilutes. Sukyla netgi labai nesmagus įspūdis. Regiu pamirštą lentelę ant durų – „Glavlitas“. Štai kaip mąsto mūsų laikų kūrėjai: „Kviečiame mūsų šalies institucijas, paskelbus šį embargą, suburti forumą, kurio metu įvairioms visuomenės grupėms, tarp jų ir tautinėms bendrijoms, atstovaujančios organizacijos sutartų dėl embargo įgyvendinimo plano ir formų“.
Matote? Seniai girdėti žodžiai – „paskelbti, suburti, įgyvendinti“. Tarsi Juozas Kuolelis būtų rašęs. Kas jis toks buvo? Geriau neklauskite.
Bet paskui dar yra tokie žodžiai – planas ir forma.
Panašiai, labai panašiai 1948 sausio 10 – ąją Ždanovas sukvietė 70 rusų kompozitorių ir paliepė apsvarstyti kolegų griaunamąją „buržuazinių formalistų“ muziką. Paskelbti, suburti pasipiktinusius, įgyvendinti priemonių planą. Nes tokie „supuvėliai“, kaip Šostakovičius, Prokofjevas, Chačaturianas, daro labai blogą įtaką sovietiniams muzikos vartotojams. Ždanovas pakėlė balsą, paskui kumštį ir pasakė: „Draugai! Tai nėra muzika. Tai pneumatinio plaktuko griaudėjimas. Tai muzikinė „dujų kamera“ – „dušegubka“ (nacių sugalvotas žydų naikinimo sunkvežimio išmetamomis dujomis būdas). Kompozitoriai pasižadėjo kurti teisingai, džiaugsmingai, komunistiškai. Įsipareigojo nežudyti savo partitūromis sovietinių žmonių gerovės.
Problema slypi kur? Paskelbus „embargą“ muzikai, literatūrai, kinui, jis de facto tampa cenzūros forma. Kaip ten ją bepavadinsi. Nes paskui reikia „embargą įgyvendinti sisteminiais sprendimais“. Sisteminiai sprendimai reikalauja vykdymo strategijos. Vykdymo strategija reikalauja kontrolės organo. Kontrolės organas kurs dar vieną detalųjį kontrolės planą. Kontrolės planas būtų mažytės arba normalios biurokratinės struktūros sukūrimas.
Biurokratinė struktūra, kurios tikslas – drausti, baninti, sekti, kontroliuoti, negali veikti be baudų ir bausmių sistemos. Nes embargo – cenzūros pažeidėjų galimai atsirastų. Galimai kažkur nuskambėtų Rachmaninovas arba Šostakovičius. Pažeidėjus reikėtų viešinti. Atsirastų visuomeniniai stebėtojai – savanoriai. Kažkas juos pavadintų paprasčiau – „skundikais“, bet koks skirtumas.
Dėl Šostakovičiaus. To ideologinio korablio, kurį ir aš paklusniai, dėl solidarumo, siunčiau ten, kur reikia. Vieną vakarą nutariau pažiūrėti filmą. Normalų, vakarietiško kinematografo klasikos variantą. Pasileidau Kubricką per „Netflixą“: „Eyes Wide Shut“. Tomas Cruisas ten su žmonele Kidman vakarietiškai pykstasi, viskas lyg ir tvarkingai. Bet paskui... Toks Dmitrijus Dmitrijevičius iš Š raidės išnyra. Iš filmo, – muzikos garsais, nelabasis: valsas n. 2. Ką darom? Baninam. Ką – Kubricką, Cruisą ar Kidman?
Šiaipgi Čaikovskį kai kas jau seniai banino, nes gėjus. Su Čechovu – viskas aišku, nes jo personažai siūlė: „Į Maskvą, į Maskvą“. Ką darom su Tarkovskiu? Jis ten socialistinius „Soliarius“ su socialistiniu Banioniu statė. Sovietinis Stalkeris akmenukus į vandenį mėtė. Rachmaninovas? Pabėgo nuo bolševikų, bet II koncertas fortepijonui ir orkestrui kvepia nostalgija. Kam? Supratote, kam. Teks baninti visus, kaip sako mums mūsų kūrėjai, nes yra planas ir forma. Netgi „Šuns širdies“ autorių su visais Šarikovais – irgi siunčiame paskui korablį. Gal net ir Politkovskajos knygas, nes jeigu visus, tai visus. Kas ten turės laiko susigaudyti – teisingai rašė, šiek tiek neteisingai, labai neteisingai?
Jeigu kūrėjas viešai pareiškia savo simpatijas ir antipatijas, jam būtų galima atleisti. Taip siūlo mūsų laikų kūrėjai. Bet kaip mes galėtume pasiteirauti pvz. Čechovo?„Daktare, jūs su kuo? Jūs prieš ką?“ Daktaras tyli. Mūsų kūrėjai rašo: „Antrojo pasaulinio karo metai buvo ne visai tinkamas laikas Sąjungininkų užnugaryje rengti Beethoveno koncertus, o dabartinis karas – ne pats tinkamiausias laikas statyti Čechovo pjeses“. Ta prasme, jeigu kažkuris vermachto karininkas namuose klausėsi Beethoveno, tai Luddwigui – automatinis banas? Nieko panašaus, gerbiamieji mūsų laikų kūrėjai: Beethoveno „Devintosios“ Džiaugsmo tema tapo oficialiu Europos Sąjungos tarybos himnu.
O dar yra sąsajų fiziologija. Embargo strategijoje ji taikoma taip: jeigu šveicarų maisto konglomeratas „Nestle“ nestabdo prekybos su Rusija – mes nevalgom šveicariškų šokoladukų. Bet vėliau, pasižiūrėję į plačiai išsišakojusį „Nestle“ akcinį kapitalą, suprasime, kad čia tik aisbergo viršūnė: teks negerti itališko mineralinio vandens ir nevartoti dar maždaug 400 produktų, kurie gaminami maždaug 20 šalių.
Ar ištrynus Čechovą nereikės atsigręžti į tuos, kurie vertina Čechovą? Ką tada, pavyzdžiui, darysime su mūsų teatro genijumi Eimuntu Nekrošiumi? Nes yra klausimas: ar aš galiu remti Ukrainos išsivadavimo kovą su okupantais feisbuke neparašęs: „Iškilmingai baninu „Vyšnių sodą“?
Ir galiausiai horizonte yra Pranciškus. Tas, kuris tylėjo Didžiojo penktadienio popietę. Nerėkė, nors, daugumos nuomone, turėjo rėkti. Jis tylėjo, nes Kristaus mirties valandą visi tylėjo, niekas nerėkė. Vienas mano kolega ta proga išsyk paleido sąsąjų mechanizmą: aha, jeigu tylėjo, vadinasi, šv. Petro bazilika tėra plytų krūva. Taip ar ne? Ką darom su plytų krūva?