Anekdotinių personažų fone liko moteriškoji mitingo sielos dalis: „Astra + Jurga + Nida“. Iš jų labiausiai matoma buvo Astra. Dramatiškai rezonuojantis pranešėjos balsas dvelkė tyra Sąjūdžio laikų nostalgija. Žinoma, turinys pasikeitė: tada iš garsiakalbių sklido mintys apie artėjančią laisvę, dabar – apie artėjančią nelaisvę. Tada kursas buvo per kančias į žvaigždes. Dabar – su Astra, bet atgaliniu keliu.
Mitinge pasisakė ir señora „ne spaudai ne portalams“. Kažin, gal jos, o gal ne jos balsas skatino mitingo dalyvius vaikytis spaudos ir portalų reporterius? Lago perskaityto teksto kulminaciją apie tikruosius chamus, melagius, vagis ir ryžtingą mostą link nacionalinės bjaurasties veisyklos lydėjo minios entuziazmo sprogimas. Tai buvo tarsi „tercio de muleta“ – labiausiai laukiama koridos dalis, kai matadorui tenka pribaigti bulių. Europos politinėse arenose tokie atviri parlamentarizmą niekinantys pareiškimai gal ir skamba. Bet retai. Ispanų „Democracia Nacional“ ir „Vox“, Prancūzijoje – „Le Front National“, Italijoje – „Lega Nord“ mitinguose daug visko labai radikalaus galima išgirsti, pasimokyti, nukopijuoti.
Mažiausiai aptartas, menkai kolegų apžvalgininkų analizuotas mitingo aspektas buvo šis: ideologinių tezių formulavimas. Jį išvakarėse atliko Nida Vasiliauskaitė. Filosofijos daktarė prieš keletą mėnesių pateikė savo draudimo polisą: „reductio ad Hitlerum“. Yra toks Goodwino dėsnis, kuris sako: kuo ilgiau internete užsitęsia diskusija, tuo labiau artėjama prie matematinės tikimybės, kad kažkas paleis į darbą analogiją su naciais arba su Hitleriu.
Apsieikime be šeštajame dešimtmetyje madingo analogijų žaidimo. Idėjų ir nuomonių gretinimai – slidūs. Kalbinės semantikos analogijos – ne žaidimas, o faktai. Panagrinėkime tekstus, žodžius, emocinį poveikį. Galbūt pavyktų suprasti, kodėl bendras mitingo prie Seimo tonas buvo tarsi iš anksto užprogramuotas: atvirai agresyvus, ryškiai ultimatyvus. „Mirti gyvam. Diktatūra. Teroras. Perlaužtas nugarkaulis. Atsišaudymas. Susidorojimas. Smurtas. Priešintis“. Tai žodžiai ir žodžių kombinacijos, kurias filosofė rašė paskutiniuose prieš pat mitingą skelbtuose tekstuose. Jie skirti anaiptol ne akademinei visuomenei. O tiems, kurie feisbuke rašo „rėžimas“.
Įtaigi, militarinio stiliaus agitacinė retorika! Įspūdis toks, tarsi skaitytum atsišaukimą versti Bastiliją arba šturmuoti Žiemos rūmus. Nes vieno teksto įžanga pateikta kariško įsakymo forma: „Dabar taip. Rugpjūčio 10-oji bus lemtinga...“ Girdėjote komandą? Jokių dvejonių, pirmyn.
Vasiliauskaitė nemėgsta įvairių istorinių „ad Hitlerum“. Na, bet šiuo atveju nesismulkina, mielai pasitelkia taikių kartuvių dienos – rugpjūčio 10 ir Sausio 11 analogiją, kažkam turbūt skaudžią ir nepriimtiną. Ir toliau: „...nes ant kortos – ne tik valstybė ir ne tik suverenitetas“. Dėmesio: valstybė ir suverenitetas pateikiami kaip gerokai antriniai dalykai. Gal netgi buvo galima neblogai gyventi iki Sausio 11, valdant Brežnevui ar Gorbačiovui, be nepriklausomybės, be valstybės. Bet tik ne vakcinos ir galimybių paso vergijoje!
Vis tik proklamacija lieka proklamacija: kalbama apie tuos, kurie „nori gyventi ir mirti laisvi, kam nors, kas šventa ir brangu“. Tokio tipo militarizuotą retoriką „atgal nė žingsnio, už mūsų Maskvą“ naudojo politrukai ir, reikia pripažinti, ji kartais suveikdavo. Tik nelabai aišku, ar ekstremalus pavojaus hiperbolizavimas yra vietoje ir laiku? Jeigu, tarkime, į Lietuvos teritoriją įžengtų Lukašenkos ar Putino daliniai, tada taip, kvietimas kovoti ir mirti būtų suprantamas. Bet dabar?
Žiūrime toliau: „bandomos žiurkės“, „liokajai ant pavadėlio“, gyvenimas „su perlaužtu nugarkauliu“. Stipru! Kartais net atrodo, kad skaitai Mussolinio, Franco ar Che Guevara atsišaukimą tautai. Vasiliauskaitės raginimas „...laikas ateiti, apsupti Seimą ir nesitraukti – būti, kiek reikės, su visais, kas prisijungs, iš visų tolimiausių kaimų“ savo retoriniu patosu primena Mussolinio kovos – „combattimento“ ideologiją.
Beje, mitinge buvo daug kalbama apie fašizmą, tik kažin, ar antifašistinių plakatų autoriai įsigilino, kaip ir kodėl Italijoje įsigalėjo šis režimas. Situacija: Italija – nualinta karo, kurį laimėjo, bet nieko neišlošė. Revanšistinės ambicijos. Silpnas karalius. Įniršusios apačios. Susiskaldęs parlamentas. Tada atėjo superžmogus (tekstus spaudai rašinėjęs) Mussolini, atžygiavo į Romą ir pasakė nuščiuvusiam parlamentui: „Aš galėčiau iš jūsų padaryti bivaką“.
Pas mus yra paradoksalių anos situacijos užuomazgų. Trūksta tik jo – superžmogaus. Tokio, kaip Mussolini, kuris turėjo chameleoniškų gebėjimų persikūnyti į žemdirbį, kareivį, paštininką, mūrininką. Gal jis ateis? Gal išvaikys parlamentą, pakalbės apie meilę darbo ir kaimo žmonėms (į juos jau dabar kreipiasi Vasiliauskaitė)?
Filosofės tekstuose daug kalbama apie „valią priešintis“, „nepasiduoti“. Visa tai, žygiuodamas į Romą, kartojo ir dučė. Mūsų mitinguotojai, matyt, to nežino. Bet filosofijos daktarė, be abejo, žino, todėl apie fašizmą apdairiai neužsimena. Apie „girtos bobos pašūkavimus tarpdury“ arba štai tokį agresyvios retorikos perlą „...o jei vis tiek kikenate, esate tas, kuriam užnėrė kilpą, išmušė iš po kojų taburetę“ geriau nekreipkime dėmesio, nes tai labiau psichologijos, o ne teksto analizės dalykai.
Geriau žiūrime, kokia proga cituojamas italas Nicolò Macchiavelli: „Kas negali grasinimo įgyvendinti, tas verčiau tenegrasina“. Šiaip legendiniam Toskanos filosofui labiau būdingas ne „grasinimas“ (minaccia), o kitas – „congiura“, sąmokslas. Kadangi valstybė pati prieš save sąmokslo nerezga, o sėdi Seime ir pro langus žiūri į pastatytas taikias kartuves, lieka neaišku, kas čia prieš ką rezga sąmokslą?
„Praktiškai – tai atrištos rankos atviram tiesioginiam terorui“ – rašo Vasiliauskaitė. Ir patikslina: „geriau atsišaudyti“. Galime truputį ginčytis – tai dar viena ekstremali filosofinė hiperbolė? Ar pilietinio karo prognozė? Bet kuriuo atveju – tai rimti dalykai, ir kas žino, galbūt naujos politinės platformos eskizas, kuriuo kažkas atėjus tinkamam momentui pasinaudos. Nes intelektualų, menininkų, akademinio sluoksnio žmonių garsiai pareikšta pozicija turėtų politikams labiau rūpėti nei pavienių chuliganų ar idiotų cirkai. Tarkime, garbus filosofas Oswaldas Spengleris buvo labai naudingas Mussolini.
Kol kas lieka klausimas: ar karinga, iki raudonumo įkaitusi Vasiliauskaitės filosofija yra viso labo prieš skiepus, prieš galimybių pasą, prieš ribojimus ar prieš valstybę apskritai?