Paulius Jurkevičius. Dievuli, duok mums daugiau politikuojančių kunigų!

Grįžau iš Italijos į Lietuvą ir matau nykią, prarūgusią politikos pelkę. Gražulis išvažiavo į Briuselį. Šeimų maršai atostogauja. Socdemai buria iš šaltibarščių tirščių, kas nebus jų lyderis. Prezidentas ruošia balių. Konservatoriai pametė eurokomisarą ir niekaip nesuskaičiuoja kiek kainuos partijos įvaizdžiui ministrės skrydis į Dubajų su papildomais skandalo prieskoniais.

Palyginkime politikos temperatūrą Europoje – Paryžiuje, Londone, Romoje su mūsiške ir matysime, kad gyvename šaldytuve. Ten pas juos lauke – beveik 40 laipsnių ir tiek pat - partijų susirinkimuose. Pas mus lauke irgi beveik 40, o politikos arenoje – kokie plius 3. Europa plėšosi tarp stiprios dešinės ir atgimusios kairės, o pas mus įtakingiausieji dešinės, kairės ir kaimiškojo centro parteigenosse švenčia tarptautinę septynių knarkiančių brolių dieną.

Tylu ir šiltai ramu čia - pavojingiausioje pasaulio vietoje, Suvalkų koridoriaus apylinkėse. Romoje tuo metu dvi dešimtys parlamento deputatų taip susimušė parlamento salėje, kad vieną išnešė neštuvais. Dėl ko jie pliekėsi - dėl kompiuterių, benzino išlaidų? Ne. Dėl vieno naujo, įdomaus įstatymo projekto.

Arba pažiūrėkime, kas dedasi Prancūzijoje: iš pradžių dešinieji lepenistai verkė iš džiaugsmo, po poros savaičių – iš nuoskaudos. Ir atvirkščiai: kairieji iš pradžių buvo pasimetę, dabar glėbesčiuojasi, nes nulipdė naują frontą. Bet tokį, kad intelektualusis prezidentas Macronas nebežino kaip reikės visą šią parlamentinę bouillabaisse (tokia jūros gėrybių sriuba) suvaldyti. Nedaug vilčių, kad Paryžiaus olimpiada atvėsins temperatūrą įkaitusioje Prancūzijos visuomenėje.