Paulius Jurkevičius. Drąsūs į kovido glėbį patenka pirmieji

„Kodėl jie taip elgiasi?“ Šį klausimą man dažnai užduoda tautiečiai, atvykę į Italiją. Jie pastebi keistą dalyką – nemažai vietinių gyventojų lauke vis dar vaikšto su kaukėmis. Nors tai seniai nėra privaloma. Bet jie taip vaikšto. Kaukėmis burnas ir nosis dangsto daugiausiai vyresnio amžiaus žmonės. Universitetų miestuose – Pizoje, Lečėje, Bolonijoje kaukes dėvi ir nemažai studentų. Nors niekas jų neverčia šito daryti.

Ir tada prasideda tie klausimai, – beje, pakankamai logiški: „Jeigu tai nėra privaloma, tai kuriems galams jie taip daro? Ar jie bijo?“ Paskui: „Gal jie nepasiskiepiję?“ Atsakymai į juos tegali būti teigiami. Jie yra pasiskiepiję, bent jau absoliuti dauguma. Taip, jie bijo. Įdomiausias klausimas vis tik būtų šis: „Ar jie nebijo pasirodyti esą bailiai?“

Atsakymas kvepia paradoksu: „Ne, jie nesibaimina, kad kažkas pagalvos esą jie yra kvaištelėję bailiai. Jie nebijo baimės...“ Vis tik dažniausiai galutinė išvada apie tuos, kurie bijo kažko nematomo, kažko nelabai apčiuopiamo, yra ši: „Kokie neįtikėtinai baikštūs žmonės!“

Belieka pritarti: baimė yra negerai. Baikštumas yra ne itin smagi būdo savybė. Bailiai verti paniekos, nes jie bijo. Vaikščiodamas po Romą bandau įsižiūrėti iš arčiau į šiuos heroizmo antipodus. Kas jie – drebinantys kinkas pandemijos vargetos? Štai į banko filialą atvyksta elegantiškai vilkintis vadovas – aiškiai bailus tipas, nes atžygiavo su kauke ant nosies. Turguje, gryname ore žuvies pardavėjas taip pat dėvi kaukę, nors neprivaloma. Vyras. Bet bailys! 0 štai į mokyklą atskuba pradinių klasių mokytojos: išlipa iš savo fiatų su kaukėmis. Ką čia bepridursi.

Kas dar? Miesto centre, ties Ispanijos aikšte nemažai turistų. Pusė jų – nelaimingi menkystos, bailiai. Daugiausiai atvykę iš šių baimės pritvinkusių šalių – Prancūzijos, Portugalijos, Vokietijos. Minioje sukasi nemažai turistų – narsuolių. Jie kalba lenkiškai, čekiškai, rumuniškai. Lietuviškai – taip pat. Tegyvuoja drąsa ir bebaimiai jos apologetai – narsuoliai! Nes jie vaikšto be kaukių. Jie nebijo.

Istorija sako, kad nelemtoji Berlyno siena, dalijusi Europą į dvi dalis – į gerą ir į blogą, buvo nugriauta prieš daugiau kaip tris dešimtmečius. Negaliu atsikratyti įkyrios minties: dabar Europoje vėl galime brėžti įsivaizduojamą naujosios Berlyno sienos kontūrą. Ji vėl dalija kontinentą į dvi dalis. Viena – rytinė dalis – yra drąsi, kita, vakarinė, yra baili. Šį psichologinės geopolitikos reiškinį kone idealiai papildo pandeminė situacija: drąsuolių Europa serga ir miršta. Ji pulsuoja narsa, nebijo kovido ir todėl nesiskiepija. Apie kaukes negali būti nė kalbos – jie ten kvėpuoja atvirai, giliai, drąsiai.

Kita Europos dalis bijo. Siaubingai bijo kovido, mirties reanimacijoje, bijo uždusti. Todėl skiepijasi. Todėl dėvi kaukes net gatvėje. Arba: ir skiepijasi, ir dėvi kaukes. Abi šios Europos susitinka Romos minioje, prie legendinio Trevi fontano, ir žvalgosi viena į kitą su neslepiamu smalsumu. Kas tie bepročiai narsuoliai nebijantys kovido? Kas tie juokingi baikštūnai bijantys kovido?

Čia turime reikalų su įdomiais netolimos istorijos sutapimais. Kovido nebijančios, nesiskiepijančios, stipriai sergančios šalys drąsuolės iš tiesų turėjo progų pademonstruoti narsumą ir tai sėkmingai padarė. Imkime Rumuniją: 1000 užsikrėtimų, 225 mirtys (ES statistikos duomenys). Pilnai vakcinuotų gyventojų čia vos 30 proc. Kita vertus, rumunai – labai narsi tauta, sukilusi prieš vieną baisiausių XX amžiaus diktatorių Nicolae Ceaușescu ir jo teroristinį agentų tinklą „Securitate“. Nicolae ir jo žmona Elena buvo pastatyti prie sienos ir sušaudyti.

Arba imkime Slovėniją. 500 naujų atvejų, 30 mirčių, šiek tiek daugiau kaip pusė, 53 proc., pilnai vakcinuotų gyventojų. Slovėnai paskelbė nepriklausomybę, drąsiai metė pirštinę Jugoslavijos kariuomenei. Dešimties dienų karas baigėsi Liublianos pergale! Narsuoliai!

Bulgarams neteko susiremti su nuožmiais tironais, bet odiozinio Brežnevo draugelio Todoro Živkovo režimas buvo gerokai įsipykęs, ir jie galiausiai pasiekė laisvę, įstojo į ES. Šios vidutiniškai drąsios pietryčių valstybės pandeminė statistika nėra gera: 500 atvejų, 177 mirčių, vos 20 proc. paskiepytų gyventojų.

Prieš ką kovojome mes, mūsų kaimynai latviai ir estai nėra reikalo aiškinti. Europa tada mumis žavėjosi – ak, kokie jūs narsūs, neišsigandote Maskvos kumščio! Dabar Europa žiūri į mus kaip į bepročius: atvejų skaičius viršiją tūkstantį, mirčių nuo kovido skaičius – vienas didžiausių ES. Bet su skiepais mes neskubame, nes turime daug drąsių žmonių. Latvijoje turime 51 proc. „bailių“ (pilnai vakcinuotų gyventojų), Estijoje ir Lietuvoje – 58.

Galime džiaugtis, nes beveik pusė Lietuvos – narsūs, mirties nebijantys didvyriai. Apie tai ironiškai, bet teisingai užsiminė apžvalgininkas Rimvydas Valatka: „Laikas į Konstituciją įrašyti Pilėnų liepsnose užgimusią lietuvio teisę numirti laisvam“.

Ką mes matome? Yra bailių ir prisitaikėlių valstybės. Pandeminio konformizmo baloje paskendusi Europa. Ji skiepija ir skiepijasi, nes nori toliau dirbti, smagiai gyventi, vaikščioti į teatrus, restoranus, galerijas.

Ir yra herojizmo, aršaus pasipriešinimo, amžinos kovos aurą puoselėjanti Europa. Ji nebijo, o jeigu ir bijo, tai bijo ne reanimacijos palatos, kuri yra čia, visai netoli, ne, ji bijo kažkur ten, toli anapus kalnų ir vandenynų, pasaulinį sąmokslą rezgančių blogiečių.

Narsuoliai, be abejo, visais laikais buvo dėmesio verti personažai. Romanų, kino filmų, dramų personažai. Stiprūs, plačių pečių, charizmatiško žvilgsnio. Herojiška pulsuojanti didvyrių narsa visais laikais buvo epas, mums jį teko mokytis mokyklose. Drąsuoliai kovoja, nebijo mirties ir todėl dažnai miršta, bet tai jų specifinė privilegija, teikianti džiaugsmo žiūrovams. Žiūrovų tokiais atvejais netrūksta.

Baikštūs žmogeliai stengiasi tyliai, ramiai išgyventi, pratęsti savo žemiškąją egzistenciją įvairiais praktiniais būdais. Jie vengia epo. Jie nenori arba negali išsiskirti iš minios. Jie taikingi, nors ši savybė trečiajame antrojo tūkstantmečio dešimtmetyje visiškai nebemadinga, ir todėl rėksmingų trumpistinės drąsos fanų ne kartą buvo išvadinti politkorektiškais myžniais.

Baikštuoliai vengia polemikos, garsiai nerėkia ir nelipa ant statinės. Lieka empatiškame narsuolių šešėlyje. Drąsuolis yra grobio tykantis medžiotojas. Baikštuolis yra žemdirbys, kantriai ariantis savo žemės gabalą. Kita vertus, jeigu ne jie – bailūs, racionalūs konformistai – kažin, ar homo sapiens veislė būtų nusimetusi kailius ir išnirusi iš olų.

Taigi: kas išgelbės žmoniją nuo XXI amžiaus maro – nesiskiepijantys drąsuoliai ar imunizuoti baikštūnai? Šis klausimas kol kas lieka atviras.