Ta šėtono deklaracija vadinasi „Fiducia supplicans“. Maldaujantis tikėjimas. Kuo teks patikėti? Kad galima laiminti! Ne, ne naują lizinginį visureigį ir ne sodybos slenkstį. Ne šuniuką ir netgi ne medalikėlį. Du žmones, ne daiktus. Du tikinčiuosius. Pavyzdžiui, jeigu toks būtų kunigo palaiminimas: „Viešpatie, pažvelk į šiuos savo vaikus, išgelbėk juos nuo visko, kas prieštarauja Tavo Evangelijai, ir duok jiems gyventi pagal Tavo valią. Amen“? Kas nutiktų?
Yra tokia lietuviška feisbuko grupė „Katalikų tradicija“. Jos sekėjams toks palaiminimas kvepia pragaro derva. Ten daug visko prirašyta ir išgvildenta apie sugadintą Bažnyčią, bet jeigu trumpai, tai geriausiai problemą apibūdino viena grupės sekėja, vardu Diana. Cituoju: „Aš manau, Romoje apsigyveno antikristas“. Taškas. Dešimtys patiktukų ir širdelių.
Vatikano deklaracija „Fiducia supplicans“ prasideda tokiais žodžiais: „Meldžiantis ištikimos Dievui tautos tikėjimas priima dovaną, kuri trykšta iš Kristaus širdies per jo Bažnyčią“ (vertimas autoriaus) Dovana būtų tokia: dviejų krikštytų, tikinčių katalikiškos bendruomenės narių trumpas, kelių sekundžių mostas – kunigo palaiminimas. Skandalas glūdi čia – Tikėjimo doktrinos dikasterijos nuomone, kunigas neprivalėtų atlikti išankstinio tyrimo: merginos, jūs – čia šiaip draugės ar santykiaujate?
Ne visiems tikintiesiems ši dovana patinka. Pažiūrėkime, kurių katalikiškų valstybių vyskupų konferencijos kartu su mūsiške „Katalikų tradicija“ ieško antikristo Romoje: Vengrija, Lenkija, Angola, Kamerūnas, Gabonas, Gana, Mozambikas, Zambija, Nigerija ir t. t. JAV pietinės valstijos. Dogmatikų lyderis, buvęs Vatikano nuncijus, JAV arkivyskupas Carlo Maria Viganò nepraleido progos dieviškai išsiplūsti: „Pranciškus? Šėtono tarnas, kurio dėka Bažnyčia tampa naujos pasaulio tvarkos sugulove.“ Ką laimino pats C. M. Viganò? MAGA prezidentą Donaldą Trumpą ir Kapitolijaus šturmą. Dabar jis maloniai kiršina urbi et orbi: esą jau greitai galima bus laiminti pedofiliją ir zoofiliją. Kalba tarsi D. Trumpas – karingai. Arba kaip Kirilas. O gal – kaip visus pasaulio homofobus vienijantis Vladimiras Putinas.
Galimybė palaiminti nesusituokusias poras Lietuvą sugrąžino į tikėjimo kelią. Visi ir visos tapo Bažnyčios doktrinos, dogmų ir nuodėmių koncepto tyrinėtojais bei plėtotojais. Nacionalinio susivienijimo bosas Vytautas Sinica mielai popiežiauja, sako, kad erezija. Pusė Lietuvos, o gal ir daugiau pritaria. Jis lipa į popiežiškąjį sostą, kreipiasi į Dievo tautą štai taip: „Brangūs broliai katalikai...“ Taip kreipdavosi Romos vyskupas Karolis Wojtyla, pamenate?
Suprema lex – aukščiausiojo įstatymo – komentatorius Vytautas tampa popiežiaus ir Spirito Santo prokuroru (nes popiežių renka kardinolų kolegija, patarta Spirito Santo – Šventosios Dvasios). Jis pateikia žudančią analogiją: Pranciškus kaip Aleksandras VI (Rodericas de Borgia). Na, kad Lietuvos žilagalavės sengalvėlės pradėtų drebėti, žegnotis. Garbusis Bažnyčios tiesintojau Vytautai, kai kitąsyk būsite Romoje, greta Trevi fontano, atsisukite į priešingą pusę, pamatysite baroko bažnyčią, jos fasade regėsite dvi pusnuoges gražuoles. Kas palaimino tas dvi nuogakrūtes ir tą fasadą? Toks pasiutęs kardinolas Mazzarinis, o Viešpatie! Ta bažnyčia iki šiol stūkso, Vytautai.
„Šiandien Bažnyčios moralinis mokymas, o su juo ir visas jos autoritetas griaunamas turbūt nuo renesanso Bordžijų neregėtais tempais“, – teigia doktrinos sargybinis. Ką darom? Atsukam istoriją atgal, link griežtos Bažnyčios? Aleksandro VI laikais homoseksualų poros nebuvo laiminamos, ne! Juos „pataisydavo“ ant laužo. Arba pasigailėdavo, bet iškastruodavo. Čia ta, griežtoji Bažnyčia, kurios prašosi naujoji Lietuvos inkvizija.
„Katalikų tradicija“, V. Sinica, D. Trumpo bičiulis C. M. Viganò kaltina Pranciškų, esą jis Bažnyčią pritaikys prie „absoliučiai priešiškos laikmečio dvasios“. Ak, tas prakeiktas „priešiškas laikmetis“. Ak, tas nelabasis Renesansas su savo nuogybėmis, Antikos „amore greco“ (iš it. – graikiška meilė) fantazijomis. Esą, Bažnyčios doktrina turi likti tvirta, monolitinė, kaip egiptiečių obeliskas Šv. Petro aikštėje. Deja, ne dogmų sargybiniui Vytautui sustabdyti Bažnyčios evoliuciją. Bažnyčia keičiasi. „Varlę kepą“, anot Vytauto.
Priminsiu: anais griežtos Bažnyčios laikais mirę be krikšto sakramento kūdikiai nebuvo laiminami, nes susitepę prigimtine nuodėme. Jiems buvo skirtos pragaro liepsnos. Vėliau Bažnyčia nutarė jų pasigailėti – sukūrė nekrikštytų kūdikių limbą. Benediktas XVI, kurio neįtarsime leftizmu, nepagarba doktrinai, nusprendė, kad tas limbas yra nevykusi teologinė išmonė. Panaikino.
Arba štai – Paulius IV ir jo popiežiškoji bulė „Cum nimis absurdum“ (iš. lot. – Nes per daug absurdo). Popiežius liepė Romoje pastatyti getą, apjuosti aukšta tvora, suvarė į jį žydus – Romos piliečius, uždraudė jiems įsigyti nekilnojamąjį turtą, verstis gydytojo, advokato, architekto praktika. Vėlesniems Romos vyskupams teko šį Bažnyčios rasizmą taisyti. Bažnyčios dogmų kūrimas taip pat rodo doktrinos evoliuciją: nekalto prasidėjimo dogma sukurta Pijaus IX 1854 metais, o Marijos ėmimą į dangų visiškai neseniai – 1950 metais – dogmatizavo Pijus XII. Apie Leono XIII encikliką „Rerum Novarum“ geriau nė neužsiminti – tai buvo revoliucija, Bažnyčios socialinės doktrinos pradžia. Ją tęsia Pranciškus.
Mūsiškiai monolito gerbėjai erezija vadina netgi Vatikano II susirinkimą. Jie popiežiumi skelbtų prancūzą Marcelį Lefebvre‘ą, jeigu anas būtų dar gyvas. Geležiniu vyskupu vadintas schizmos idėjų skleidėjas buvo prieš visas Vatikano II susirinkimo naujienas: prieš ekumenizmą, prieš tikėjimo laisvę, prieš vyskupų kolegialumą. Leftizmu ir nepagarba neįtarsime Jono Pauliaus II, manau ne, bet Karolis neapsikentęs galiausiai ekskomunikavo M. Lefebvre‘ą.
Grįžkime prie šėtoniškosios deklaracijos „Fiducia supplicans“. Ir prie gėjų, kurių tam tikra Afrikos ir mūsų bendruomenė bijo labiau nei V. Putino. Dėkoju arkivyskupui Lionginui Virbalui, nes jis ramiai atsakė ištiktiesiems panikos: „Kunigas gali tiesiog juos palaiminti. Ir ne todėl, kad jie homoseksuali pora, o todėl, kad yra tiesiog žmonės, norintys palaiminimo“.
Beje, minėtoji popiežiaus deklaracija – ne tik apie gėjus. Ji ir apie tuos, kurie santykiavo iki Santuokos sakramento. Tąsyk nežinau kiek, gal kokie 90 proc. Lietuvos tikinčiųjų gali mesti akmenį į Pranciškų, ieškoti antikristo Romoje.