Bet apsibarstyti pelenais galvas Europos ir NATO akivaizdoje, kažin, ar naudinga. Surengti politinį šou „Pilėnų drama 2.0“, vargu, ar verta. Susitapanti su juodžiausia korupcijos pelke po to, kai korupcijos indekso rikiuotėje priartėjome prie Austrijos, prie pirmojo Europos Sąjungos (ES) dešimtuko, būtų tiesog nelogiška.
Gal jau atsirado Europoje nemokamai ir kokybiškai dirbančių savivaldos politikų, kurie nieko neima, nes jiems nieko nereikia – nei pieštukų, nei interneto, nei benzino? Tokių, kuriems užtenka bendruomenės padėkos ar gėlių puokštės?
Gal toks municipalinis Edeno sodas su užrašu „iš kiekvieno politiko pagal sugebėjimus, bet nieko nenorime žinoti apie jo poreikius“ kažkur jau veikia? Pasvajokime. Arba prisiminkime: brandaus socializmo metais iš kiekvieno imdavo pagal sugebėjimus, truputį duodavo pagal darbą. Tačiau mėsos kombinato sargo poreikiai buvo keistai panašūs į direktoriaus poreikius. Restorano bufetininkės poreikiai buvo keleriopai platesni nei matematikos mokytojos.
Pasidairykime po pasaulį. Mikro ir makro korupcija žemiausiose politinės valdžios grandyse yra tarsi prigimtinė Europos savivaldų nuodėmė. Jeigu padėta – paimk. Jeigu blogai padėta – griebk. Arba: pirmiau kažkiek duok, bet nepamiršk pasiimti pakankamai. Tokio korupcinio mąstymo užtenka pas mus, bet yra jo ir pas tuos, kurie globaliame korupcijos indekse atsidūrė virš mūsų arba greta mūsų.
Reikia pavyzdžių? Kauno savivaldos vadovas sako: „Tvarka (kai nereikia išlaidas pateisinančių čekių – P. J.) labai gera, labai protinga – nereikia nei savivaldybėje, nei namuose parėjus kvitais visas sienas apklijuoti vietoj tapetų.“ Pabandome interpretuoti mero pasisakymą: a) jis leidžia sau grubiai juokauti, nes jaučiasi teisus; b) jaučiasi teisus, nes suremontavo miesto gatves ir šaligatvius; c) suremontavo ir todėl jaučiasi teisus, nes žino, kad jo bendruomenėje yra praktiškai mąstančių gyventojų; d) praktiškai mąstantys gyventojai sako, kad lygus asfaltas svarbiau nei politinės etikos dalykai.
Rezultatas: Kauno savivaldos vadovas miestui davė gatvių remontą, bet užveisė „čekistų“ sistemą, kurią nuosekliai gina ir ja didžiuojasi. Nes žino, kad dalis miesto gyventojų jam pritars: nesikabinėkite prie smulkmenų, leiskite merui dirbti!
Paryžiaus merė Anne Hidalgo mąsto ir veikia panašiai. Ji per metus uždirba 90 tūkst. eurų ir dar disponuoja reprezentacinių išlaidų fondu – beveik 20 tūkst. eurų per metus. Kai vietos žurnalistai paprašė pasipasakoti, kaip išleidžiamos šios municipalinio biudžeto lėšos, merė apsimetė, kad negirdi. Po penkerius metus trukusio teisinio maratono galiausiai tiesa išaiškėjo: madame Anne, pirmoji Paryžiaus merė moteris, reprezentaciją įsivaizduoja savotiškai – madingų suknelių forma.
Pusė reprezentacinių lėšų fondo per keletą mėnesių išleista taip: 3 „Dior“ suknelės, bendra suma – 4460 eurų, 2 „Diane Von Fürstenberg“ suknelės už 2555 eurus, paltai, bateliai, aulinukai, megztukai, kelnės. Paryžiaus merė netgi kojines pirkosi iš reprezentacinių lėšų.
A. Hidalgo jaučiasi absoliučiai teisi, panašiai kaip ir Kauno miesto galva ji sėkmingai tvarkė gatves: įrengė Paryžiuje 200 dviračių takų ir net Kyjivo merui pasiūlė įrenginėti ne slėptuves nuo rusiškų bombų, o dviračių takus!
Spėkime iš pirmo karto, ar pasileido Prancūzijos parlamentas po suknelių skandalo? Iš dviejų kartų spėkime – ar atsistatydino vyriausybė? Priminsiu: Prancūzija korupcijos indekse yra dviem laipteliais aukščiau už Lietuvą.
O dabar važiuokime į Šveicariją – turtingiausią Europos valstybę, kuri korupcijos indekso rikiuotėje pelnė 82 balus (Lietuva – 62) ir yra penktoje vietoje – greta Švedijos ir Norvegijos. Ar pas šveicarus viskas blizga municipalitetų finansinėse ataskaitose? Miestiečių išrinktieji savivaldos atstovai tvarkingai renka čekius, kruopščiai atsiskaito už kiekvieną išleistą franką?
Nes toks šios valstybės įvaizdis: jeigu net eilinis policininkas uždirba beveik 7000 frankų (panašiai tiek eurų) per mėnesį, tai ar yra prasmė vogti? Pasirodo, yra. Ir ne bet kur, o Ženevoje. Čia vienas municipalinės komisijos narys iš biudžeto pavarė 42 tūkst. Šveicarijos frankų per metus. Ir šias išlaidas pateisino taip: 17 tūkst. frankų mobiliojo telefono sąskaitoms apmokėti, 3 tūkst. frankų – taksi. Tarybos narys ponas Guillaume‘as už valdiškus pinigus susiorganizavo išvyką į Jungtinius Arabų Emyratus stebėti „Formulės 1“ lenktynes. Kai federalinė revizijos komisija pradėjo nagrinėti šį ir kitus atvejus, paaiškėjo keistas dalykas: panašiai, kaip ir Lietuvos savivaldos politikams, jų kolegoms šveicarams tereikėjo užpildyti išlaidų grafas ataskaitoje ir pasiimti pinigus. Jokių čekiukų – nei Kaune, nei Ženevoje!
Žvilgtelėkime į Ispanijos ayuntamiento – municipalitetų reikalus. Čia pasitaikė tikrai drastiškų istorijų. Mūsų „čekistai“ – tikri angelai, palyginti su Madrido autonominės bendruomenės miestais ir miesteliais. Boadilja del Montės – 50 tūkst. gyventojų miesto – meras Gonzalezas Panero nuteistas kalėti 36 metus 11 mėnesių. Teisminis tyrimas „Epoca I“ atvėrė ispaniškų municipalitetų Pandoros skrynią: ten čekiukuose buvo ne tūkstančiai eurų, o milijonai, kuriuos savivaldybėms mainais už paslaugas pumpavo verslas. Viskas baigėsi dešiniųjų premjero Mariano Rajoy atsistatydinimu. Ispanija korupcijos indekse yra dviem laipteliais žemiau už Lietuvą.
Italijoje siautėja regioninių savivaldų deputatai. Lacijaus regiono (sostinė Roma) taryba ištaškė milijonus eurų asmeninėms vietos politikų išlaidoms. Pavyzdžiui, regiono tarybos pirmininkė Renata Polverini valdišką kreditinę kortelę naudojo Niujorke: moteris „Victoria‘s Secret“ salone pirko apatinį trikotažą. Bet tai čia trupiniai, nes „consiglio“ – tarybos narys Fiorito – su kolegomis Romos restoranuose vakarieniaudavo už regiono pinigus, ir tų pinigų buvo daug – apie 100 tūkst. Mūsų savivaldos politikai pradėjo pinigų grąžinimo maratoną: kas po 15 tūkst., kas po 20 tūkst. eurų, o jų kolegos iš Lacijaus regiono pasisiūlė grąžinti po 400 tūkst. eurų. Kad tik teisėsauga ramybėje paliktų.
Pabaigos moralas. Šis tekstas nėra joks bandymas pateisinti korupciją, nešvarius savivaldos pinigų pasisavinimų atvejus. Šis tekstas nėra atsainus mostelėjimas „visi taip daro“. Anaiptol. Tai perspėjimas: jeigu blogai padėta – paims. Jeigu sistema blogai veikia – pasisavins. Jeigu savivaldos politikų veikla toliau bus traktuojama kaip savotiškas hobis, kaip didvyriškas asmeninio laiko aukojimas bendruomenei, o ne gerai apmokamas darbas – atsiras naujų, gudresnių „čekistų“. Ne veltui ši diskusija jau vyksta Šveicarijoje, Tičino kantone. Anksčiau veikla savivaldybėse ir regionų tarybose čia buvo traktuojama kaip „milicijos aktas“ – neatlyginama pareiga bendruomenei. Dabar šveicarai vis dažniau pripažįsta: ne, tai darbas. Atidirbi, gauni gerą atlyginimą, neieškai čekiukų, nesiteisindamas išleidi pinigus ten, kur nori. Ramu politikams, ramu bendruomenei.