Įpratusieji prie Naisių šiaudinės idilijos dabar jau iš arti, o siaube, pamatė Laisvės partijos programinį belzebubų sambūrį. Sklinda žinia, kad Dievo bausmės ilgai laukti neteks. Esą lietuviškoji Sodoma ir Gomora jau pampsta, bėgsime neatsigręždami, o jeigu atsigręšime, tai virsime druskos stulpais. Ko tik neprisifantazavo vyrai ir moterys, ko tik nepripasakojo per šią nerimo savaitę!
Ar norėtumėte, kad jūsų vaiką mokykliniu autobusiuku į ugdymo įstaigą vežtų vairuotojas, dėvintis sijoną? Šitai bus, žinokite.
Ar norėtumėte, kad jūsų troleibusą vairuotų kanapių prisirūkiusi šoferė? Tai įvyks, nemiegokite!
O gal norėsite, kad pederastija, pedofilija, narkomanija užvaldytų valstybę? Tai galėtų atsitikti. Laisvai!
Ar norėtumėte, kad jaunimas būtų tvirkinamas, šeimos instituto vertybės naikinamos, miestų aikštės taptų pliažais, o Gedimino pilyje suplevėsuotų nelemtoji septynspalvė? Netgi tai galėtų atsitikti. Labai laisvai!
Imkime užsienio politiką. Ar jums patiktų, jeigu Lietuva stipriau palaikytų Prancūzijos strategines iniciatyvas? Hmm... Pasiklausęs prezidento E. Macrono kalbų Vilniuje netgi pagalvojau, kad visai nieko būtų toks posūkis.
O kaip su Valstybine lietuvių kalbos komisija (VLKK), kurią žada „uždaryti“ Laisvės partija? Nes norėtų kažkaip stebuklingai sutaikyti visas tris: Jablonskio, Seimo kanceliarijos ir šnekamąją XXI amžiaus, lietuvių kalbas. Kažin kas nutiktų, jeigu uždarytų, nes vos parašau „vis tik“, redaktorė kaip mat taiso „visgi“ ir siunčia VLKK rekomendaciją, kuri gimė viename kabinete. Prie vieno rašomojo stalo. Prieš 35 metus.
O kokia laisviečių strategijoje būtų Valstybės narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento ateitis? Ką jis tikrins, kontroliuos, ar toliau baus už vyndario pavardės ir vynuogių rūšies minėjimo faktą? Gal pradės šypsotis liberalumo pritvinkusia šypsena ir dėkos už vyno kultūros sklaidą? Kas ten žino, kaip bus su specializuotų alkoholio parduotuvių steigimo vizija ir kitomis kovos su žalingais įpročiais chimeromis?
Šį reikšmingą savaitgalį tarp pirmojo ir antrojo rinkimų į Seimą turų net negalvoju imtis propagandos „už“ arba agitacijos „prieš“. Tikrai ne. Tačiau matau, kad yra daug išsigandusių ir nemažai įniršusių dėl vadinamosios „paleistuvių“ partijos.
Daugybė žmonių stebisi, kaip ir kodėl mažoje, dvasingoje, jaukioje šalyje galėjo atsirasti toks ekstremalus politikos reiškinys – Laisvės partija.
Taigi, kaip ir kodėl? Šitai būtent ir reikėtų pasiaiškinti. Kita vertus, viskas ir taip aišku: Laisvės partiją pagimdė ponas Aurelijus Veryga.
Tie, kurie dabar stebisi artėjančia kanapių laisve, alkoholio ir kitomis laisvėmis, turėtų dėkoti nacionaliniam draudimų sezonui ir jo darbams. Psichiatro-policininko-milijonieriaus triumviratas nuveikė išties nemažai. Perkirto pusiau sekmadienį.
Uždraudė degtinės reklamą ir tuo pat metu uždusino normaliausią vyno žurnalistiką. Plėšė užsienietiškų žurnalų puslapius. Ždanovo stiliumi diskutavo apie šampano taurės poveikį teatre, tarp pirmojo ir antrojo „Traviatos“ veiksmo. Išaiškino, kad Lietuva – totali girtuoklių valstybė.
Ta, kurioje žmonės į pliažą eina prisigerti, o paskui nuskęsti.
Valstybėje keturis metus siautėjo beprotiškas socialinės prohibicijos uraganas. Kūrybinga ribojimų teisėkūra kai kur įgyvendinta, kitur – tik atidėta. Jie pabandė:
Prieš pandemijos pradžią, kai dar nebuvo didesnių problemų, visuomenėje tvyrojo vienintelis klausimas: ką dar rytoj mums uždraus? Prohibicijos triumvirų politika buvo aiškiai nukreipta prieš vidutinį sluoksnį.
Tą, kuris labiausiai norėjo būti vakarietiškas, bet nuolat atsimušdavo į buką sovietinių draudimų ir moralizavimų sieną. Tą, kuriam nelabai reikėjo 200 eurų rinkiminių arbatpinigių, bet putojančio vyno taurės paplūdimio kavinėje – taip, šito gal ir reikėjo. Neverta stebėtis: Laisvės partijos programinės iniciatyvos daug kur simetriškos valstietiškiems gniaužimo projektams.
Ką daryti tiems, kurie Laisvės partijos politikoje mato tik tą vieną dalyką – sijoną segintį autobuso vairuotoją? Siūlau pasikapstyti istorijoje ir išsyk palengvės! 1800 metais laisvamanių miesto, Paryžiaus, policijos prefektas įvedė tvarką: moterys, ketinusios dėvėti kelnes, privalėjo gauti raštišką policijos leidimą. Po 169 metų prefektas kreipėsi į savivaldybę siūlydamas panaikinti kelnių autorizavimo tvarką moterims. Savivaldybė atsakė: ne. Esą mados nenuspėjamos.
Dorovės normų evoliucija ne tokia greita kaip mados, tačiau tai, kas šiandien atrodo įprasta, prieš pusšimtį metų atrodė siaubinga. Feisbuke klaidžioja citata iš RTFSR baudžiamojo kodekso 154 straipsnio: „Vyro lytinis santykiavimas su vyru (pederastija) užtraukia laisvės atėmimą nuo trejų iki penkerių metų.“ Viduramžiais homoseksualių asmenų teisminis persekiojimas ir aukščiausia bausmė – sudeginimas ant laužo, buvo įprastas dalykas. Jų sudeginta tūkstančiai.
Na, o šią savaitę Paryžiaus „Le Monde“ šaipėsi iš rimčiausios pasaulyje tautos – suomių. Nes dailioji Suomijos premjerė Sanna Marin išdrįso nusifotografuoti madų žurnalo viršeliui sukėlusi tam tikros gyventojų dalies įtūžį. Suomiška pasaulio pabaiga: gilioje suknelės iškirptėje nesimatė liemenėlės!
Daug visko įvyko nuo tos dienos, kai Ciceronas ištarė „O tempora, o mores“. Pas mus šis tas naujo: A. Verygos draudimų fejerverkas pagimdė Laisvės partiją.