Mes tai stebėsime velykinių naujienų sraute. Dažysime margučius ir lauksime tos žinios – jau viskas? Mariupolis jau mirė? Visi gynėjai nušauti, paimti į nelaisvę, išniekinti? Visa tai šiomis švenčių dienomis žinosime gana tiksliai, galbūt netgi videofotografiškai. Bet sužinosime. Gal ne Didįjį penktadienį. Gal sužinosime švęsdami, ridendami velykinį margutį – tą spalvotą, bet trapų gerosios naujienos simbolį. Arba dar po kelių dienų. Kol juos visus išnuodys, iššaudys. Tokios bus 2022 – ųjų metų po Kristaus gimimo Velykos. Esminio dalyko: vilties ir prisikėlimo teks palaukti. Daugiau nei biblines tris dienas. Nežinia, kiek dienų, nežinia, kiek mėnesių.
Per tą laiką istorikai ir politologai ne kartą surems ietis ir argumentus dėl genocido. Buvo ar nebuvo? Gal dar bus? Normalus ar visai mažiukas, aukų skaičiumi gana ribotas genocidas? Bus įvertinta, ar reiškiniai Ukrainoje atitinka klasikinius šio termino kriterijus, ar sutelpa? Reikia manyti, istorikai ir politologai, rinkimuose dalyvaujantys politikai galiausiai susitars.
Tada nuskambės sofos strategų klaviatūrų crescendo. O paskui, po kelių metų kai kuriose šalyse bus papildyti vidurinių mokyklų istorijos vadovėliai. Bet ne visose. Kai kurios šalys pasiliks teisę savotiškai spalvinti žemėlapius. Kai kuriose, matyt, toliau vyraus nepakaltinamas, taika kvepiantis inteligentiškas požiūris dėl dviejų „broliškų“ tautų susidūrimo. Su Fukuyamos citatomis paraštėse, be abejo. Ir svarstymais: ką atspėjo, ko neatspėjo.
Holokaustas, Aušvicas ir Buchenvaldas buvo absoliutus genocidas. Nors po karo pradėjo reikštis diplomuoti istorikai – negacionistai, jų yra iki šiol.
Turkiškas armėnų žudymas buvo tragiškas genocidas, nors jo iki šiol nepripažįsta turkai.
Srebrenicoje buvo naujoviškas, bet klasikinis genocidas, bosnių naikinimas. Nors ne visi patikėjo, nes vienas genocido autorių – Karadžičius – buvo intelektualus gydytojas, psichiatras ir netgi rašė eilėraščius.
Katynėje jeigu ir buvo genocidas, tai nebent tam tikrų profesinių segmentų, kadangi buvo eliminuojami lenkų karininkai ir intelektualai.
Afrikoje buvo keli genocidai, tiesa, nelabai prisimename valstybių, kuriose tai vyko, pavadinimus, nes valstybių pavadinimai ten keitėsi. Bet buvo.
Šiaurės Amerikoje lyg ir buvo pradėtas vietinių genčių genocidas, bet ne iki galo. Nes jie toliau gyvena, nebe prerijose, o rezervatuose.
Kilmingo hidalgo Hernano Corteso kolonizavimo strategija Pietų Amerikoje? Čia lyg ir nekyla abejonių: tikslingai, europietiškai organizuotas etninis valymas.
Jeigu žvilgtelėsime toliau, t. y. atgal į istoriją, matysime ilgą, kruviną šliūžę. Romos imperatoriaus Trajano kampanija Dakijoje vienų istorikų įvertinta kaip aneksija, kitų – kaip dakų turto, 165 tonų aukso grobimas, gyventojų išvarymas į vergiją, pusiau genocidas.
Taigi, sudėję į vieną vietą visas didelių ir mažų genocidų aukas, matytume beprotišką negyvėlių kalną. Istorikų darbas – bjaurus ir nemalonus: išvesti genocidinį aukų vidurkį. Moksliškai susisteminti, kad būtų aiškus tolimesnių kriterijų taikymas šiandienos ir ateities genocidologijoje.
Aš nesu nei istorikas, nei politologas, nei konsensusų ieškantis politikas. Todėl turiu teisę nesutikti, turiu galimybę prieštarauti: vieno, tik vieno žmogaus kankinimas ir žudymas gali tapti universaliuoju genocidu. Šį pavasarį Pročidoje – mažoje, kelių kvadratinių kilometrų Neapolio archipelago saloje, žvelgiau į akis „Cristo Morto“ – mirusiam Kristui. Akys buvo pusiau atmerktos, ką tik sustingusios. „Cristo Morto“ yra žiūrovui fizinį skausmą sukeliantis XVII amžiaus neapolietiškos skulptūros kūrinys. Unikalus horror – baroko šedevras.
Teatleidžia man meno istorikai, bet Michelangelo „La Pietà“ yra viso labo geniali, marmurinė skausmo estetika. Mes kone kasdien matome nukryžiuotą Jėzų bažnyčiose, daugybėje bažnyčių, vieni krucifiksai – labiau meniški, kiti mažiau, nuo vaikystės į juos žvelgiame ir po tam tikro laiko apsiprantame, nebematome kančios.
Pročidos „Cristo Morto“ yra visai kas kita: tai ką tik nuo kryžiaus nuimtas žmogus. Iki galo nesukrešėjęs žaizdų kraujas, išsipūtusios venos liudija patirtą beprotišką fizinę kančią. Pusiau atmerktos akys – nepatiklią nuostabą: iš kur tiek neapykantos? Ir sukepusios lūpos, praverta burna, ji, rodos, vos prieš kelias akimirkas ištarė paskutiniuosius nevilties žodžius: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“
Žmonės, o ne demonai arba demonais tapę žmonės privertė pamiršti Kristų, kad jis yra Kristus. Reikia nuvykti į salą, į Pročidą, nueiti į mažą bažnytėlę ir pažiūrėti į tas pusiau atmerktas akis. Ir tada genocidinio mokslo teorijos, aukų statistikos duomenys, painūs istoriniai kontekstai ir analogijos nutols, atsitrauks. Užlies širdgėla ir kaltės jausmas. Klausimas – „kodėl mes, žmonės, tai padarėme?“ – dusins stipriai ir ilgai.
Mirusio Kristaus žvilgsnyje nėra nei mokslo, nei skaičių. Jame yra visi praeities mikro – makro – mega genocidai. Jame yra XXI amžius, šių Velykų siaubas: Bučos tragedija, Iziume gyvi sudeginti žmonės, išprievartautos moterys, gatvėse palikti lavonai, Mariupolio teatro siaubas.
Mirusio Kristaus žvilgsnyje – Mariupolio požemių golgota nr. 2, Charkivo miegamuosiuose kvartaluose – golgota nr. 3, daugybė kitų, šiuolaikiškų, optiniuose, palydoviniuose taikikliuose žymėtų golgotų. Raketų išskrosti daugiabučiai, apšaudytos ligoninės, subombarduotos mokyklos. Romos legionierių karo grobio įstatymas „ius praedae“ ir čečėnų samdiniai, vagiantys svetimų namų apyvokos daiktus. Per du tūkstančius metų nė kiek nepasikeitęs kruvinas užpuolikų alkis – griauti, grobti, prievartauti. Ir į svetimos valstybės vergiją išvarytos šeimos. Ir milijonai pabėgėlių, kurie nebeturės namų sugrįžti.
Mirusio Kristaus žvilgsnyje sutelpa visų pasaulio fariziejų melas: apie mūsų sovietinę gerovę, apie Katynės žudynes, apie Čečėnijos „začistkes“. Apie taikos troškimą dėl dujų ir naftos. Apie prekės ženklų vartojimo bendrystę. Apie netikrą Dievo tarną, kurie patarnauja neapykantos mišiose.
Žmonių vykdomas žmogaus žudymas – tai vilties genocidas. Štai kas yra miręs Kristus. Ar jis prisikels? Po trijų biblinių dienų? Sekmadienį? Po mėnesio? Niekada? Priklausys nuo mūsų.
Skaitytojams – šventų Velykų linkėjimai iš Romos!
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.