Referendumas dėl pilietybės jau čia pat, verta išsamiau aptarti pilietybės išsaugojimo priešininkų baimes. Ko jie bijo? Kas jiems neduoda ramybės? Kokie jų argumentai?
Atsakymas yra tik vienas ir labai paprastas: Lietuvos piliečiai bijo Lietuvos piliečių. Jeigu padarei „sodybų tuštėjimo metą“, jeigu palikai savo kaimą, gimtąjį daugiabučių mikrorajoną, vadinasi, esi nebe toks, kaip mes – likusieji. Kitoks, nebegrynas, modifikuotas. Anksčiau ar vėliau į diskusiją įsiterpia, įsiveržia tarsi pragaro smarvė tas baisus žodžių junginys – „dviguba pilietybė“. Būdvardis „dvigubas“ semantiškai yra blogis. Nedorovė. Negrynumas. Išsidvejinimas.
„Kaip gali būti žmogus, pilietis dvigubas? Ne, negali. Mes tokių bijome. Mes balsuosime prieš dvigubus“, – taip mąsto referendumo pasekmių išsigandę šalies gyventojai. Panašūs svarstymai pasigirsta, kai kalbama apie homoseksualių asmenų teises ir galimybes: „Argi jie tokie kaip mes?“ Argumentas, kad vadinamąją „dvigubą“ pilietybę toleruoja 22 Europos Sąjungos (ES) valstybės iš 27, „grynuoliams“ nieko nereiškia. Nes ten, Vakaruose, visokios įtartinos moralinės vertybės siautėja: Stambulo konvencijos postulatai, tos pačios lyties asmenų santuoka ir kiti neįprasti reiškiniai.
Dalis pabūgusiųjų „dvigubos pilietybės“ keiksmažodžio net nebando įsigilinti į referendumo biuletenyje įrašytą klausimą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo. Jiems vaidenasi priešiškų užsieniečių antplūdis. Nors referendumo formuluotėje kalbama tik apie juos – mūsų piliečius.
Dalis pabūgusiųjų „dvigubos pilietybės“ keiksmažodžio net nebando įsigilinti į referendumo biuletenyje įrašytą klausimą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo. Jiems vaidenasi priešiškų užsieniečių antplūdis. Nors referendumo formuluotėje kalbama tik apie juos – mūsų piliečius, kurie atėjo į pasaulį būdami Lietuvos Respublikos piliečiais. Baimės ištiktųjų argumentas: žmogus yra Konstitucijai, ne Konstitucija yra žmogui.
Kiti viską supranta. Supranta ir bijo jų – Lietuvos piliečių. Nebijo Sirijos, Afganistano, Irako piliečių, nors viso pasaulio pabėgėliai tikrai turi konstitucinę teisę įgyti Lietuvos pilietybę neprarasdami savosios. Užtat šnairai žiūri į Seinuose, 11 km nuo Lietuvos sienos, gyvenančius lietuvius. Ypač tie pilietybės „grynuoliai“, kurie savaitgalį lekia į „Biedronką“ prisikrauti bagažinės pigesnio tualetinio popieriaus. Nepasitiki lietuviais, gyvenančiais šiek tiek toliau – per dvi valandas skrydžio iš Vilniaus: Paryžiuje, Romoje, Briuselyje. Nors gyvena jie anaiptol ne Teherane, ne Minske, o ten – Vakarų Europos širdyje.
Lietuvius, kurie bijo lietuvių, galima suskirstyti į dvi grupes: a) moralistai, b) buhalteriai.
Aptarkime moralistų požiūrį į referendumą. Jų esminis argumentas – „moralinė išdavystė“. Moralinės išdavystės įrodymas yra priesaika. Jeigu, tarkime, Italijos Respublikoje lietuviu gimęs pilietis ištaria Italijos Respublikos piliečio priesaiką, jis automatiškai tampa moraliniu išdaviku.
Žvilgtelėkime į šių dviejų valstybių piliečio priesaikas. Lietuvos: „Aš, tapdamas Respublikos piliečiu, be išlygų prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Pasižadu gerbti Lietuvos valstybinę kalbą, kultūrą ir papročius, stiprinti Lietuvos demokratijos ir teisinės valstybės pagrindus. Tepadeda man Dievas.“
Italijos pilietybės priesaika: „Prisiekiu būti ištikimas Respublikai ir gerbti Konstituciją bei valstybės įstatymus.“
Nesusireikšminkite, gerbiami moralistai! Daugelio ES, NATO valstybių konstitucijos gilino demokratijos nuostatas tada, kai jūs, gerbiami moralistai, mušėte būgną pionierių sueigose arba prikišę ausį prie „VEF“ imtuvo klausydavote „Amerikos balso“.
Priesaika galbūt yra, o gal ir nėra feodalinis lojalumo reliktas, nors mūsiškė kažkodėl siūlo vadovautis transcendentine tikėjimo aksioma. Iškyla kitas klausimas: kokios vertybinės prieštaros atsiranda tarp Lietuvos ir Italijos, kitų ES valstybių konstitucijų? Jos liepia melstis Alachui? Propaguoja smurtą? Neigia vakarietiškos demokratijos institutus? Nesusireikšminkite, gerbiami moralistai! Daugelio ES, NATO valstybių konstitucijos gilino demokratijos nuostatas tada, kai jūs, gerbiami moralistai, mušėte būgną pionierių sueigose arba prikišę ausį prie „VEF“ imtuvo klausydavote „Amerikos balso“.
Apie referendumo priešininkus-„buhalterius“: taip juos vadinu todėl, kad jie nerimauja dėl kažkokios konkrečios materialios naudos, kuria galimai naudojasi „dvigubi“ lietuviai. Jie, bjaurybės, turi, o mes, čia pasilikusieji, vargstame. Tiesa, pasilikusieji retsykiais lipa į „Ryanair“ lėktuvą, skrenda į Ispaniją, Graikiją, Italiją ir nuoširdžiai stebisi: „Hm, mažai teslų, namai apgriuvę, internetas neveikia“. Priešingos mintys sukasi „dvigubų“ lietuvių galvose, kai jie atvyksta atostogų į Palangą, į Druskininkus: „Oho, kiek čia prabangių automobilių, namai suremontuoti, internetas žaibiškas.“
Kitais metais Lietuvoje minimalus atlyginimas perkops 1000 eurų ribą, Lietuva pinigais pralenks daugelį Vakarų Europos šalių. Gal jau dabar pralenkė. Todėl „buhalterių“ argumentas apie lietuvius, kurie esą išvažiavo dėl „geresnio gyvenimo“ ar lengvo pinigo, yra burbulų pūtimas.
Dar vienas praktinis argumentas: ar gins? Jeigu Lietuvą užpuls rusai, ar jie – „dvigubi“ lietuviai – atlėks iš Berlyno, iš Paryžiaus, iš Oslo, iš Niujorko ginti Tėvynės? „Buhalteriai“ sako „ne“, greičiausiai neatlėks, nes, ko gero, mąsto iš savo praktinio požiūrio varpinės. Ir klysta. Nes prigimtinę pilietybę išlaikę lietuviai NATO šalyse, jeigu ir neprisistatys asmeniškai į Lietuvos kariuomenę, bus pakviesti į savo šalies karines pajėgas. Į NATO aljanso pajėgas. Tas pačias, kurioms mes visi dabar meldžiamės.
Visi? Atsiprašau, pasitaisysiu: visi, išskyrus Igno Vėgėlės, Eduardo Vaitkaus ir Andriaus Mazuronio elektoratą. Referendumo priešininkai, jūs, matyt, įsivaizduojate, kad Vakarų diaspora, tie „moraliniai išdavikai“, balsuotų būtent už šiuos „gyvenkime draugiškai“ koncepto kandidatus į Prezidento postą? Tikrai jūs taip manote?
Tiek a) moralistai, tiek b) buhalteriai stebisi: užsienio lietuviai vangiai dalyvauja referendume. Apie 50–60 tūkst. gal dalyvaus, gal ir ne. Alytaus dydžio miestas su savo 50 tūkst. gyventojų – daug ar mažai? Mums jo reikia ar nelabai? 50–60 tūkst. diasporos lietuvių, kurie balsuos už tai, kad Lietuvos piliečio gimimas užsienyje ir ES, NATO šalies pilietybė netaptų antrąja prigimtine nuodėme.
Savo vaikų lietuvybe, kalbos ir tradicijų išsaugojimu jie rūpinasi ne mažiau, o gal ir daugiau už tuos, kuriems nereikėjo prisiekti. Atlygis? Viešas gėdos stulpas internete, kurį nepaisydamas vakarietiškų asmens duomenų apsaugos principų nuolat skelbia Migracijos departamentas.
Savo vaikų lietuvybe, kalbos ir tradicijų išsaugojimu jie rūpinasi ne mažiau, o gal ir daugiau už tuos, kuriems nereikėjo prisiekti. Atlygis? Viešas gėdos stulpas internete, kurį nepaisydamas vakarietiškų asmens duomenų apsaugos principų nuolat skelbia Migracijos departamentas. Ir dar tos pusmetį Kanaruose atostogaujančiųjų replikos: „Niekas iš jūsų pilietybės neatėmė, patys atsisakėte.“
Nepasitikėjimas. Įtarumas. Intelektinis uždarumas.
Štai kas gali nulemti ir turbūt nulems referendumo dėl prigimtinės pilietybės išsaugojimo baigtį. Lietuviai, kurie bijo lietuvių.
