Taip, Flavijų dinastijos amfiteatras tebestūkso. Ir ačiū Dievui, nes vienas britų vienuolis kažkada perspėjo dėl to, kas galėtų mums atsitikti: jeigu sugrius Koliziejus, sugrius ir Roma, jeigu nebeliks Romos, pabaiga ištiks likusį pasaulį.
Kol kas pabaiga ištiko vartojimo įpročius, kurie vos prieš tris savaites atrodė tvirti ir nepajudinami kaip masyvi Konstantino arka greta Koliziejaus. Devynis, o gal dešimt milijonų kavos puodelių baruose kasdien išgerdavusi šalis dabar kavą tvarkingai ruošia namuose.
Nedrausmingiausios, labiausiai išsidraikiusios Europos šalies įvaizdį pelniusi Italija kas vakarą kepa nebe picas, o vieną už kitą griežtesnius įvairių laisvių ribojimo dekretus. Paskutiniai svarstymai šia tema buvo tokie: gal reikėtų imtis automobilio konfiskacijos tais atvejais, kai vairuotojas pajudėjo iš vietos neturėdamas tam teisės?
Arba: kiek metrų nuo namų galima išvesti pasivaikščioti šunį? 200 metrų pakaks? Ir daugybė kitų, žymiai liūdnesnių dalykų. Įskaitant bažnyčių varpus, kurie Europos katalikybės centre nebeskamba mirusiems.
Tokias ir panašias litanijas varinėjo britų, vokiečių, amerikiečių žiniasklaida, o mes pasigardžiuodami vertėme, skaitėme, komentavome. Leipo juokais Londonas, Berlynas ir Stokholmas, kurį laiką – ir Vilnius, visa Europa kovo pradžioje palaimingai sėdėjo baruose, bėgiojo maratonus ir aptarinėjo kaip italai nesusitvarko.
Vieną rytą, pajutęs COVID-19 pandemijos alsavimą pasaulis prabudo ir pamatė kitą Italiją: susitelkusią, solidarią, pirmojoje karo su mirtinu virusu linijoje atsidūrusią valstybę.
Numojęs ranka į neįvykusį Venecijos karnavalą pasaulis po truputį pradėjo suprasti: reikia mažiau malti liežuviais ir klaviatūromis, reikia mokytis. Jie ten sunkvežimiais vežioja lavonus į krematoriumus? Reikia pasistengti suprasti, kas ten vyksta, kaip jie kovoja. Reikia studijuoti Bergamo klaidas, Milano pasiekimus, Romos dekretus.
Galiausiai įvyko štai kas: pagarbą atidavė PSO vadas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas: „Italija nuveikė neįtikėtinai daug!“ O tada, šen bei ten Europoje, prancūzų ir vokiečių žiniasklaidoje nuvilnijo tykus atodūsis: „Italija, atleisk mums.“
Rašau šias eilutes 2000 metrų atstumu nuo Koliziejaus. Nuo šio amžino Vakarų civilizacijos simbolio, kuris didingai, išdidžiai, tvirtai stūkso už mus visus. Kad negriūtume! Jeigu nepyksite, nueisiu prie Koliziejaus ir mūsų visų vardu pasakysiu: „Italija, atleisk mums.“
Pirmiausiai už tai, kad savo vaizduotėse pavertėme tave mirties ir užkrato žeme, infekuotų slidininkų, nesusipratusių choristų „patria“.
Nes šiaipgi visa Viduržemio jūra – Italija, Graikija, Ispanija mums buvo reikalinga tik kaip nerūpestingų atostogų, galimybių pabėgti nuo alkoholio draudimų, skanių pavalgymų teritorija, kurioje gyvena nedrausmingi, nelabai darbštūs, saulėje įdegę, laimingi žmonės.
Jie ir dabar stengiasi būti laimingi tiek, kiek tai įmanoma karantino sąlygomis. Tokio karantino, kurį mes sunkiai įsivaizduojame. Jie stengiasi būti laimingi, nepasiduoti pykčiui, erzeliui ir depresijai, todėl du kartus išeina į balkonus ir dainuoja. Mums tai kelia juoką, todėl ir sakau – atleisk, Italija, tiems, kurie plūstasi feisbuke, užuot išėję į balkoną ir sudainavę „Ant kalno mūrai“.
Mes esame gerokai stipresnė už Italiją krepšinio valstybė, bet frontui su koronavirusu vadovauja ji, Italija. Todėl reikėtų išmokti paprasčiausius kovos su pandemija derinukus ir daug nesvarsčius juos sužaisti. Amerikos čia neišrasi, kažko specialaus nesugalvosi, todėl sustatyti pirkėjų eilę ne prekybos centro viduje, o lauke buvo teisingas sprendimas, kurį aprašiau reportaže iš Romos kovo 15 dieną. Kada šitai suprato Lietuvos strategai?
Panašiai buvo ir su atskrendančių keleivių patikra oro uostuose. Atskridau iš Vilniaus į Romą vasario 27-ąją: visiems iš visur į visus oro uostus atskrendantiems matavo temperatūrą. Nors Apeninuose oro uostų – apie 100, o pas mus – 3. Kada pas mus pradėjo matuoti temperatūrą atskrendantiems? Kovo 14 d.
Atleisk mums, Italija ir už tai, kad mes ilgai galvojome, svarstėme, kodėl reikėjo uždaryti parkus, žaidimų aikšteles.
Kuo anksčiau, tuo geriau. O juk žinių agentūros prieš 10 dienų pranešė apie Italijoje uždarytus parkus. Mes dar neuždraudėme – griežtai, kariškai, be diskusijų išeiti, judėti iš vienos savivaldybės į kitą, važiuoti savaitgalį į sodybą arba į Palangą.
Mes dar neblokuojame greitkelių. Nesukūrėme kokio nors primityvaus popierinių deklaracijų mechanizmo, kad žmogus išeidamas iš namų pasirašytų: „Aš, Jonas Petraitis supratau, kad man gresia baudžiamoji atsakomybė, parašas.“ Atleisk mums, Italija, – mes iš tavęs juokėmės, bet nieko panašaus iki šiol nesugalvojome.
Atsisukime į parlamentus. Į savo ir į jų. Mes prisimename itališkos politikos beprotybes, deputatų muštynes parlamento salėje, ar ne? Žinoma, kad prisimename. Bet dabar pamirškime. Italijos deputatai gebėjo pamiršti ideologines rietenas. Populistai, komunistai, fašistai – visi tvarkingai susirinko į posėdį ir aptarė padėtį.
Atleisk mums, Italija, jeigu mes nepasimokėme iš tavęs sutikti grįžtančiųjų – be isterijos, be fašistoidinės selekcijos nirtulio, be lagerio eksperimentų.
Ir nepyk, Italija, ant mūsų už tai, kad pareiškėme tau, labiausiai nuo pandemijos nukentėjusiai valstybei, lygiai nulį solidarumo. Mes atradome biudžete ir išsiuntėme Kinijai 100 tūkstančių eurų. Valstybei, iš kurios savo sostinei gavome baroką, universiteto ištakas ir valakų reformą – nieko. Nei žodžiu, nei raštu.
Gal vis tik kažką padarome? Gal tada, kai aukų skaičius ten pas juos pasieks 10 tūkstančių ribą? Gal užžiebiam ant Gedimino pilies ar ant Valdovų rūmų itališką trispalvę?
Bent jau atsilygindami už tai, kad Koliziejus Kovo 11-ąją spinduliavo mūsiškę? Gal vis tik reiktų? Nes jaučiu, ten, Baryje, mūsų karalienė Bona Sforca savo akmeniniame kape vartosi.