Briuselyje – bruzdesys, nervai, spėlionės. Du vyrai – prancūzas Emmanuelis Macronas ir vokietis Olafas Scholzas – baugščiai dairosi į tris moteris: prancūzę Marine Le Pen, vokietę Ursulą von der Leyen ir italę G. Meloni. Šios trys moterys gali nulemti Europos ateitį, įskaitant ir mūsiškę. Problema slypi kur? Visos trys drauge jos negali būti. U. von der Leyen su M. Le Pen – niekaip. U. von der Leyen su G. Meloni? Galėtų – šį pavasarį jos ne sykį glėbesčiavosi Italijoje. Didysis momento neaiškumas – kieno draugystę penkeriems metams pasirinks italė G. Meloni: vokietės U. von der Leyen (EP liaudininkų centro frakcija) ar prancūzės M. Le Pen (EP „Identiteto“ ultradešinioji frakcija)?
G. Meloni yra Italijos vyriausybės vadovė, todėl klausimą „su kuo Europoje bus ji – Meloni?“ galima perrašyti taip: „Su kuo Europoje būsi tu, Italija?“ Galima paklausti dar paprasčiau: „Italija, kur tu eini?“
Papasakosiu keletą įdomių pastarosiomis dienomis Romoje įvykusių dalykų – jų galėjo nepastebėti breksitinio Londono apžvalgininkai. Štai vaizdelis, kuris akivaizdžiai rodo, kur eina Italija. Roma, parlamento salė, svarstomas diferencijuotos autonomijos įstatymo projektas. Kairieji protestuoja, griaudėja choras „Bella ciao“ – proletarų daina. Dešinieji reaguoja: vienas deputatas sukryžiuoja rankas ir rodo X Mas – specialiosios paskirties fašistų divizijos ženklą. Ši divizija Antrojo pasaulinio karo metais liko ištikima Benito Mussoliniui, kovojo prieš sąjungininkus ir vietinius partizanus. Tada atsistoja kitas deputatas, eina prie autonomijų ministro, rodo jam Italijos trispalvę vėliavą. Prie deputato prišoka bent trys dešiniųjų deputatai, parverčia kolegą ant žemės, smūgiuoja kumščiais, kojomis. Deputatą, kuris rodė ministrui Italijos trispalvę, išveža greitoji pagalba.
Meloni vyriausybės pasiūlytas diferencijuotos autonomijos įstatymas yra keistas, pavojingas Italijos respublikos išdraskymo projektas. Grįžimas atgal, į nelabai tolimą praeitį, kai dabartinės Italijos teritorijoje egzistavo septynios valstybės, septynios sostinės, septynios pilietybės, septynios valiutos, septynios ekonomikos, septyni gyvenimo būdai.
Masinės muštynės Italijos parlamente kilo todėl, kad G. Meloni vyriausybės pasiūlytas diferencijuotos autonomijos įstatymas yra keistas, pavojingas Italijos respublikos išdraskymo projektas. Grįžimas atgal, į nelabai tolimą praeitį, kai dabartinės Italijos teritorijoje egzistavo septynios valstybės, septynios sostinės, septynios pilietybės, septynios valiutos, septynios ekonomikos, septyni gyvenimo būdai. Buvo ir šeši monarchai bei vienas popiežius su savo septyniomis armijomis. Ir jie godžiai dairėsi į vienas kito monarchijas. Nelabai turtinga, bet karinga Šiaurė aneksavo turtingą Neapolio karalystę, bet tai nebuvo graži istorija. Užtat septyni politiniai nestabilumai tapo viena unitarine valstybe. Ji egzistuoja iki šiol.
G. Meloni vyriausybės projektas – laisvė regionams. Beveik visose srityse: sveikatos apsauga, švietimas, finansai, užsienio prekyba, mokesčių politika, kultūra, sportas – darykite, ką norite, kaip norite, kaip išmanote. Turite pinigų – gydykite ir mokykite. Neturite? Jūsų problemos. Šia konstitucijos reforma džiaugiasi Milanas: čia bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui siekia 55 483 eurus. Pabandykime iš vieno karto atspėti, ar ja džiaugiasi Agridžento (Sicilija) gyventojas su 15 665 eurais. Autonomijų laisve džiaugsis Bolonijos gyventojas: čia tūkstančiui gyventojų tenka beveik 7 slaugytojai. Spėkime, ar labai džiaugsis Neapolio gyventojas su 3 slaugytojais tūkstančiui gyventojų.
Faktiškai tai būtų labai keistas nacionalinės segregacijos atvejis, įtvirtintas konstitucijoje: gimei varge – gyvensi varge. Arba emigruosi. Specialistai jau dabar susiėmę už galvos: prasidės masinė vidinė migracija, stiprės Šiaurės ir Pietų nesantaika, pavojingai didės regionų (buvusių monarchijų) atskirties pavojus.
Kas buvo niekas ir toliau bus niekas – Italijos pilietis-pietietis. Kas buvo pasiturintis Šiaurės italas – tas bus dar labiau pasiturintis. Premjerė guodžia pietiečius: „Išgyvensite... Išgyvenote ndrangetą, kamorą, išgyvensite ir diferencijuotą autonomiją“. Nors faktiškai tai būtų labai keistas nacionalinės segregacijos atvejis, įtvirtintas konstitucijoje: gimei varge – gyvensi varge. Arba emigruosi. Specialistai jau dabar susiėmę už galvos: prasidės masinė vidinė migracija, stiprės Šiaurės ir Pietų nesantaika, pavojingai didės regionų (buvusių monarchijų) atskirties pavojus.
Panašaus absoliučios regionų laisvės mechanizmo nėra nė vienoje Europos Sąjungos šalyje. Tai socialinės įtampos, senų istorinių žaizdų krapštymo, o gal net ir valstybių byrėjimo žiežirba. Kodėl šio rizikingo projekto prireikė G. Meloni, siekiančiai koncentruotos visų regionų elektorato paramos? Autonomijų laisvės labiausiai troško premjerės sąjungininkas, putinistas, tradicinių šeimų gynėjas „Lygos“ (it. Lega) vadas Matteo Salvinis. Italijos dešiniųjų koalicijos partneris pasiūlė mainų projektą: duokite mums absoliučią savivaldą, o mes remsime superpremjero projektą.
Antroji klausimo „Italija, kur tu eini?“ dalis.
G. Meloni nori iš esmės perrašyti Italijos konstituciją. Ji nori to, ko Europoje nėra niekur: tiesiogiai visų rinkimų teisę turinčių piliečių renkamo presidente del Consiglio – ministrų tarybos pirmininko. Tai būtų unikalus konstitucinis projektas – panašų kažkada turėjo Izraelis, tačiau atsisakė. Kažkiek panaši būtų britiškoji Vestminsterio sistema, nors ir ten premjeras, žinoma, nerenkamas tiesiogiai. Parlamentinę daugumą iškovojusios partijos atstovas (premjeras) valdo on the advice – Didžiosios Britanijos karaliaus patarimu. Tik Italijos atveju tai būtų nebe monarcho – suvereno, o popolo – liaudies suvereno patarimas ir pritarimas.
Nelabai seniai – tarpukariu – kažkas panašaus dėjosi ir Italijoje: silpnas suverenas-karalius, visiškai silpnas parlamentas ir labai stiprus superpremjeras atsikišusiu kvadratiniu žandikauliu. Ir, žinoma, superpremjerui paklusni liaudis – popolo. Ji privalėjo reguliariai rinktis centrinėje Romos aikštėje ir entuziastingai pritarti kvadratiniam žandikauliui, kalbančiam tautai iš mažo balkono.
Pats svarbiausias privalumas būtų ryškiai populistinis: valstybę valdytų daugumos lyderis, tautos – popolo – išrinktasis. Parlamentas jam būtų paklusnus, o respublikos prezidento institucija taptų nereikšmingai simboliška. Projekto kritikų nuomone, ši radikali, populistinė reforma nubrauktų visus pokario konstitucinius saugiklius, užkertančius kelią į autoritarizmą.
Šį premjero galios egzaltacijos eksperimentą G. Meloni pavadino premierato – premjerystė. Ji pabrėžia, kad eksperimentas turi esminių pliusų: politinį stabilumą, mažų, nereikšmingų partijų išstūmimą į paraštes arba į dvipartinę koaliciją. Pats svarbiausias privalumas būtų ryškiai populistinis: valstybę valdytų daugumos lyderis, tautos – popolo – išrinktasis. Parlamentas jam būtų paklusnus, o respublikos prezidento institucija taptų nereikšmingai simboliška. Projekto kritikų nuomone, ši radikali, populistinė reforma nubrauktų visus pokario konstitucinius saugiklius, užkertančius kelią į autoritarizmą.
Klausimas kol kas lieka atviras: Italija, kur tu eini? Geri būtų tik du atsakymai: į kairę. Arba į dešinę. Italija, nenueik į chaosą. Nes esi Europos bendrijos steigėja, Vakarų civilizacijos lopšys.