Ar Nausėda darys kaip Macronas daro? Ims ir išbars, pagąsdins savuosius antivakserius? Trenks kumščiu į prezidentūros stalą ir kietai pasakys visai tautai – varykite skiepytis!? Ar perspės kai kuriuos skiepų baimės spekuliantus taip, kaip perspėjo Draghis: vieša propaganda prieš skiepus yra mirties propaganda?
Būtų gerai jeigu Nausėda tai pasakytų. Ar galime tikėtis? Įrašę į „Google“ paiešką sakinį „Nausėda ragina skiepytis“ matysime, kad toks viešas raginimas skambėjo balandžio aštuntąją. Na, bet nieko tokio: tautos gelbėtojo mundurą gali vilktis Dulkys. Jau lyg ir ėmėsi. Patikslino: tai, kas įvyks šį rudenį, nebebus visos valstybės pandemija. Nebus visų piliečių karantinas. O tik tų, kurie nesiskiepija.
Macronas griežtai liepė prancūzams eiti ir skiepytis. Milijonas nuėjo, o kiti susimetė ir padarė plakatą: Emmanuelis su Adolfo ūsiukais. Voila‘ - XXI amžiaus sanitarinis nacizmas. Diktatūra. Demokratijos agonija. Šiomis dienomis tas pats vyks ir Italijoje, jeigu bus nuspręsta, kad be skiepų paso nebus galima niekur nieko. Net į maršrutinį autobusą įlipti ir dvi stoteles nuvažiuoti. Premjerui, matyt, pritaisytas kvadratinis žandikaulis, toks kaip Mussolinio, ir paleista žinia apie atgimusį fašizmą.
Lietuvos prezidentas skiepų klausimu kol kas lieka politiškai korektiškas: kažkiek kritiškas sveikatos ministrui, kažkiek atlaidus paprastiems žmonėms – antivakseriams. Todėl jeigu prezidentas nori būti geras, blogiečio, pandeminio diktatoriaus vaidmuo tenka jam – ministrui Dulkiui. Beje, terminas dictator Romos respublikoje nieko labai blogo nereiškė. Susiklosčius išskirtinėms aplinkybėms, senatas šešiems mėnesiams vienam iš įtakingiausių magistratų suteikdavo išskirtinę teisę vadovauti valstybei.
Romėniškojo dictator pareigų terminą Lietuvoje atitinka šis: „valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas“. Tad pirmyn, ministre! Tik reikėtų pasiteirauti, ar ministras pasiruošęs spjūviams ir smūgiams. Ką bedarytų – interpretacijos nebus džiugios. Jeigu nieko nedarytų – nepriverstų, nepagąsdintų, neskelbtų apribojimų neskiepytiems – anksčiau ar vėliau išgirstų ritualinį Prezidentūros klausimą: „O kur planas?“
Jeigu Dulkys imsis plano, kitaip tariant, jeigu darys tai, kas jau daroma Paryžiuje, Romoje ir kitur, vėlgi – nieko smagaus: antivakseriai, maršistai ir šiaip paprasti žmonės lips ant scenos ir kurs jam pirtį. Mūsiškis ministras „blogietis“ netaps nei fiureriu, nei duče. Tačiau bolševikinius Stalino ūsus jam laisvai pripaišys. Kažin ar jis tam pasiruošęs? Bet kuriuo atveju būtų išvadintas tautos uzurpatoriumi, Big Pharma kapitalo statytiniu, nacionalinės genetikos išniekintoju, prievartos ideologu.
Dabar jau visiems visose šalyse aišku: masinio skiepijimo planas yra: a) derybos su eiliniais antivakseriais, b) pokalbiai su bijančiais vakcinos, c) kova su paprastiems žmonėms smegenis plaunančiais anarchijos skleidėjais.
Valstybių ir vyriausybių vadovai žino, kaip kalbėtis su savo žmonėmis. Žino, kam pasiūlyti meduolį, o kam –bizūną. Kam – premiją, o kam – sankcijas. Macronas, pagrasinęs nebemokėti algų nesiskiepijantiems medikams ir mokytojams, pateikė gražią viziją jų tėvams: „Pensija – ne mažesnė kaip 1000 eurų! Garantuoju! Bet pirmiau eikite ir skiepykitės“. Australija ėmėsi žiauraus gąsdinimo: paleido reklaminį videoklipą su gražios, nuo kovido dūstančios moters paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Lietuva pasiūlė penkis eurus šeimos gydytojams už vieną įtikintą skiepytis, o Palanga vienam įtikintam – cepelinų porciją.
Italija stengiasi mažinti įtampą: žmonės, nebijokite, skiepai nėra sielos pardavimas šėtonui, nėra nei genetinė rekonstrukcija, nei skrydis į Marsą, o viso labo bakstelėjimas švirkštu. Romos kvartale, kuriame gyvenu, yra šešios vaistinės, trys iš jų skiepija. Žmonės ateina nusipirkti aspirino ir mato: čia pat, palapinėje, skiepijama. Vieni eina į gretimą barą ryto kapučino, kiti – skiepijasi. Jokios dramos, normali kasdienybė! Tačiau su smegenų plovimo technologais, su tais, kurie kelia isteriją, varo antivakserinę ideologiją politiniame lygmenyje – su tais vyksta kova.
Jeigu Dulkys atras racionalų, visiems lietuviams teisingai subalansuotą vidurį tarp solidarumo ir asmeniškumo, tarp baimės ir naudos pojūčio, tarp kieto kumščio ir atlaidžios šypsenos, ką gi – valstybės lyderis bus jis, ir mes visi iš to laimėsime. Misija neįmanoma? Priklausys nuo makrosocialinės aplinkos. Nuo mikrodvikovų tarp vakserių ir antivakserių. Nuo susidūrimo tarp tikėjimo ir netikėjimo.
Ideologinis antivakseris yra egoistas. Bet tobulas. Jis be perstojo kalba apie save, savo kūną: aš, mano, man, mane, manimi, manyje. Antivakseris retai naudoja daugiskaitą „mes“. Antivakserių ideologai tvirtina, kad skiepytis arba nesiskiepyti yra privatus, asmeniškas reikalas. Niekas į jį negali kištis – nei kaimynas, nei valstybė. Antivakseris įsitikinęs, kad Konstitucija gina jo teisę ir laisvę apsirgti kovidu, maliarija ar buboninio maro forma. Niekas neturi teisės apriboti šios malonios laisvės!
Kažkam valstybėje teks gražiuoju arba piktuoju ją paneigti. Nes skiepytis tenka ne tik dėl savęs, ne tik dėl savo asmeninės sveikatos. Skiepytis tenka dėl kitų, dėl šeimos, dėl kolektyvo, dėl stovinčių eilėje prekybos centre. Dėl tų, kurie neturi nei noro, nei drąsos apsirgti kovidu, maliarija, buboninio maro forma. Ačiū Dievui, valstybė ministro lūpomis pagaliau pasakė: ponios ir ponai antivakseriai, už karantiną rudenį atsakysite jūs!
Na, bet nedarykime iš Arūno Dulkio „Neįmanomos misijos“ herojaus Tomo Cruiso. Kiekvienas mūsų turėtų tapti savo aplinkos sveikatos ministru. Papasakosiu kaip aš atlikau „ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo“ pareigas. Ne valstybės, o savo šeimos. Aš esu vakseris: tikiu, kad vakcina yra teisingas ginklas, kuris įveiks pandemiją. Panašiai galvoja ir dukra studentė. Tačiau vienas mūsų šeimos narys buvo griežtai nusistatęs prieš skiepus. Tai būtent tas atvejis, kai nėra ideologijos, nei egoizmo, bet yra baimė. Mano žmona pasakė: ne skiepams! Ir taškas. Aš nežinau, ar yra daug tokių šeimų, kuriose vyksta latentinis karas dėl skiepų: viena pusė – už, kita – prieš. Kiek yra tokių redakcijų, ekipažų, valdybų, komandų, restoranų virtuvių, kurias drasko dramatiškas konfliktas dėl vakcinų. Manau, kad jų yra.
Ką daryti? Vienas pasiskiepijęs, kitas – ne? Kokios sankcijos galėtų išspręsti šį mikrokonfliktą? Skyrybos dėl skiepų? Absurdas! Iš pradžių pykau. Citavau popiežių Pranciškų, kuris ragino skiepytis. Nesuveikė. Pateikiau pasaulinę mirčių statistiką. Nesuveikė. Perskaičiau savo rašytą tekstą apie tai, kaip mirštama nuo kovido. Nieko.
Tada pasakiau sau: mylėk antivakserį kaip savo artimą. Ir pasiūliau nupirkti bilietus į operą. Mano antivakserės akys nušvito. Papasakojau galimos kelionės į Tenerifę džiugesį. Nušviečiau degustacijų, mados prezentacijų, parodų pasaulio aromatus ir šviesas. Skiepykis, ir visai tai turėsime! Aš nugalėjau jos baimę. Tikriau netgi ne aš, nugalėjo jos smalsumas ir pažinimo džiaugsmas. Skiepai apsaugo ne tik nuo kovido. Tai globali mūsų epochos mikstūra nuo nesmalsumo ir nesidairymo, nuo užsidarymo ir susigūžimo.