Paulius Jurkevičius. Jeigu lietuvis Gitanas darytų kaip italas Sergio

Įdomus sutapimas: Gitanas baigė pusę distancijos. Tuo pačiu metu Sergio užbaigė vieną ir pradėjo antrąją. Abu yra Europos valstybių prezidentai. Vienas yra Lietuvos respublikos valdžios hierarchijos viršūnėje, kitas – Italijos.

Įsižiūrėkime kaip sekasi prezidentui Gitanui Nausėdai ir kaip – prezidentui Sergio Mattarella. Pafantazuokime: kas būtų, jeigu Romoje, Kvirinalo rūmuose atsidurtų lietuvis. Arba atvirkščiai – Daukanto aikštėje dirbtų italas. Kodėl to reikia? Mattarella šiuo metu yra vienas didžiausią autoritetą pelniusių ES valstybių vadovų.

Nausėda yra fantastišką ekonominę pažangą padariusių, komplimentų dėl vertybinės politikos sulaukusios valstybės galva. Antrajai kadencijai perrinktas italas Sergio yra populiarumo ir reitingų viršūnėse. Lietuvis Gitanas yra pirmos kadencijos pusiaukelėje, populiarumo ir reitingų sūpuoklėse.

Tarp abiejų prezidentūrų yra veiklos galimybių ir skirtumų. Italija yra ypač gryna, „extravirgin“ stiliaus parlamentinė respublika. Lietuva – „rafinavimą“ patyrusi parlamentinė su pusiau prezidentinio valdymo poskoniu. Personažai taip pat gerokai skiriasi: prezidentas Gitanas – ekonomistas, bankininkas lėtai ir tvarkingai karjeros liftu kilęs atokiai nuo partijų. Sergio – teisininkas, profesionalus politikas, krikščionis demokratas. Jaunystėje patyrė asmeninę dramą: jo vyresnįjį brolį, Sicilijos regiono prezidentą automatais sušaudė „Cosa Nostra“.

Sergio yra nei daug, nei mažai: valstybės ir tautos vienybės garantas. Monumentalus konstitucijos sargas be vykdomosios valdžios svertų, bet su galimybe pareikšti nuomonę politinių krizių metu. Gitanas taip pat yra valstybės prižiūrėtojas, tačiau turi neblogų galimybių išsikviesti ant kilimo ministrus, teisėjus, generolus.

Jeigu Gitanas atsidurtų Sergio vietoje prabangiuose XVI amžiaus Kvirinalo rūmuose jį ištiktų šokas. Jis netgi negalėtų papasakoti apie gerovės valstybę, nes jį rinktų ne gerovės ištroškę eiliniai piliečiai, o šiokią tokią gerovę jau pasiekę parlamento deputatai. Negalėtų inicijuoti 100 eurų priedo. Negalėtų pažerti kritikos sveikatos ministrui dėl vakcinacijos. Neturėtų būdo pasisakyti dėl tvoros statybos pasienyje. Jeigu jis čia taip pradėtų daryti, jam būtų pasakyta: ekscelencija, rūpinkitės tautos vienybe!

Prezidentas Gitanas rūpinasi tautos gerove. Prezidentas Sergio - tautos vienybe.

Žvilgtelėkime kaip italas dirba tautos vienytojo darbą. Tai pakankamai įdomus ir keistas darbas šalyje, kurioje kiekvienas regionas (o jų yra 20) šneka savo kalba, valgo savo maistą, gyvena pagal savo įpročius ir klimatinę juostą. Šalyje, kurioje veikia 18 partijų ir griozdiškas dvinaris parlamentas su 945 įstatymų leidėjais.

Vienintelis Gitano kolegos Sergio ginklas yra šis: „moral suasion“, moralus įtikinėjimas. Galime šį reiškinį vadinti ūkiškai: moralizavimas. Kaip Mattarella moralizuoja savo valstybės piliečius, partijas, lyderius? Dalija į kairę ir į dešinę interviu žiniasklaidai? Eina į televiziją? Sėkmingai įtikinėja ministrus perskirstyti biudžetą? Galiausiai eina pietauti, kaip paprastas pilietis į kuklią osteriją, kad neatrodytų išrinktasis?

Ne, prezidentas Sergio negali nueiti pietauti į kuklią osteriją, nes tada šis restoranėlis pasikabintų nuotrauką su pietaujančiu prezidentu, o prezidentas prarastų „super partes“ (lot. – virš visų) statusą. Nes taip, jis yra išrinktasis. Jis neimituoja demokratijos, todėl pietauja Kvirinalo rūmų menėje. Vienas arba su dukra.

Prezidentas Sergio, kaip ir popiežius, nedalija interviu. Nei simpatiškiems žurnalistams, nei antipatiškiems. Nei palankiai nusiteikusiems portalams, nei jį kritikuojantiems. Faktiškai jį netgi nėra už ką kritikuoti: jis kalba taip, tarsi valstybė kalbėtų jo lūpomis. Todėl nepasakoja apie savo asmeninį gyvenimą, pomėgius, atostogas, šunis ir kates. Apie Italijos prezidentą sakoma, kad jis yra „sul Colle“ – ant kalvos. Turima galvoje viena iš septynių Romos kalvų, Kvirinalas. Mattarella pasisako retai. Labai retai. Nes tautos vienybės garantas negali kalbėti daug ir dažnai. Rezultatas: jo žodį gaudo visi: namų šeimininkės, partijų sekretoriai, kairieji, dešinieji, šiauriečiai, pietiečiai.

Prezidentinio „moral suasion“ pavyzdys - apie pandemiją ir vakcinas: „Skiepytis yra moralinė pareiga“. Ne šiaip abstrakti būtinybė, ne praktiškas būdas nepakliūti į ligoninę, o moralinė piliečio pareiga. Taškas. Rezultatas: beveik 90 procentų Italijos gyventojų pasiskiepijo.

Atsidūręs italo Sergio vietoje lietuvis Gitanas gautų dvigubai didesnę algą ir prezidentinį lėktuvą. Kita vertus, gautų ir problemą: privalėtų kalbėti pats vienas. Visada. Apie viską. Jis negalėtų nusiųsti savo patarėjo į aikštę pasitarti su kazalingomis (Italijos namų šeimininkės) arba su opozicija. Negalėtų pasiūlyti patarėjai pasisakyti pandemijos reikalais arba dėl užsienio politikos. Paradoksalu: italai net nežino šalies prezidento patarėjų pavardžių, nebent prezidentūros administracijos vadovo. Jie - patarėjai dirba, bet dirba taip tarsi jų ten nebūtų.

Valstybės vardu gali kalbėti tik jis - vienybės garantas ant Kvirinalo kalvos, „super partes“. Todėl jis vengia pasisakymų pirmuoju asmeniu - „aš“. Vengia reikšti politines simpatijas ar antipatijas. Jis vengia bet ko, kas veda link populiarumo, nes populiarumas stumia link tuščio populizmo.

Beje, vos išrinktas prezidentas Gitanas kalbėjo tarsi būtų prezidentas Sergio, - kaip tvirtas, neutralus vienybės garantas: „Aš stengsiuosi vienyti Lietuvos žmones, partijas. Stengsiuosi, kad Lietuvoje būtų mažiau pagiežos, beprasmiškos konkurencijos, kuri nelemia sprendimų. Dėl tos priežasties esu pasirengęs kentėti, jei reikės, bet nuosekliai sieksiu šito tikslo“.

Šiame pasisakyme yra įdomus ir svarbus žodis – „kentėti“. Mattarella niekada jo neištarė, bet kenčia ir jis. Vienybės garanto, superautoriteto pozicija, nesvarbu – ar tu esi Gitanas, ar Sergio yra kankinančiai varginanti. Tai beprotiško susitelkimo, milžiniškos politinės savidrausmės, absoliutaus atsidavimo valstybei darbas. Kai tampi nebe Gitanas, nebe Sergio, o granitinis „civil servant“ – visuomenės tarnas, kuriam nedera eitų pietų į mėgstamą osteriją.

Neverta stebėtis, kad po septynerių metų tarnystės Mattarella padėkojo už dėmesį ir panoro tapti eiliniu šalies piliečiu. Jis nesakė, kad pavargo. Bet pavargo. Atsisakė 240.000 eurų metinės algos, Kvirinalo prabangos, kirasyrų garbės sargybos, prezidentinio lėktuvo. O tada nutiko štai kas: prezidentas Sergio buvo paprašytas pasilikti antraji kadencijai, toliau dirbti sekinantį vienybės garanto darbą.

Taigi: kas atsitiktų jeigu prezidentas Gitanas darytų kaip prezidentas Sergio? Aš manau, nieko baisaus neįvyktų. Daugiau ar mažiau visos partijos, visi lyderiai, visa tauta maldautų pasilikti antrajai kadencijai.

Beje, o kas nutiktų, jeigu Daukanto aikštėje atsidurtų italas Sergio? Prognozes palieku jums, skaitytojai.