Senas italų milijardierius Milano katedros aikštėje padovanojo išskirtinį pomirtinį spektaklį. Ten buvo visko daug: aukščiausios kokybės laidotuvinės prêt-à-porter mados podiumas, milijonierių ir milijardierių ašaros, dviejų velionio žmonų ir dviejų beveik žmonų drėgni žvilgsniai, už širdies griebianti Milano arkivyskupo homilija „jis buvo žmogus, o dabar sutiks Dievą“.
Kas dar? Futbolo tifozų skanduotės ir pagyvenusių namų šeimininkių chorai „Ciao, caro Silvio!“ (iš it. – sudie, brangus Silvio). Keturis kartus Italijos premjero palydų ceremonija idealiai perteikė jo fanų emocijas ir buvo įtartinai panaši į profesionaliai surežisuotą melodramą su ašarų pakalnės finalu. Arba ne: milijardieriaus mirtis buvo lyg devyniasdešimtąją rungynių minutę praleistas įvartis. Kokia neteisybė! Koks likimo smūgis! Kokios emocijos!
Šie vaizdai iš Milano (vos neparašiau: „iš Milano madų savaitės“) – tobuli pagrabo šou elementai – ateityje galėtų būti naudingi ir mūsiškei liūdesio industrijai. Nes matėme, kokio beprotiško susidomėjimo, komentarų ir žiniasklaidos dėmesio sulaukia vietinių įžymybių laidotuvės. Italų milijardieriaus-politiko palydos centrinėje mados sostinės aikštėje, matyt, taps elitizuoto spektaklio pavyzdžiu, sektinu katafalko ceremonijų etalonu.
Bet šis tekstas ne apie tai. O apie tai, kad S. Berlusconio laidotuvėse dalyvavo vienas – bet tik vienas – lyderis iš Europos Sąjungos. Neskaitant, žinoma, Italijos premjerės Giorgios Meloni, kuri mielai įjungė gedulingą „turbo“ maršą savo vyriausybės koalicijos nariui.
Europai atstovavo į Milaną atvykęs Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas. Kažkas pasakys, kad vienas – tai labai mažai. Ir labai nesvarbu. Galų gale, kas tas Orbanas? Ir kas ta Vengrija…
Pasiaiškinkime: kas vienija šaunųjį politikos anekdotų, futbolo aistrų, gražių moterų, prabangos, efektingų televizinių šou specialistą Silvio ir minėtus politikus? Paryžiaus „Libération“, Madrido „El País“, Romos „La Repubblica“ sutartinai pateikė tą pačią diagnozę: populizmas ir atskiri jo simptomai. Kokie? Tokie: demagogija, paranojinis poreikis identifikuoti ir skelbti priešą, mesianistinis fašistinio tipo kumščio kėlimas „aš jus apginsiu“, monarchinis susireikšminimas, išmani lazdos ir pyrago politika. Būtent Berlusconis buvo šiuolaikinio populizmo tėvas, trumpizmo, orbanizmo generalinė repeticija.
Tiems, kurie Berlusconį sieja tik su paskutiniu, tragišku ideologinio nuopolio etapu – Putino agresijos teisinimu – priminsiu: 1994 metais niekam nežinomas Milano statybininkas įsiveržė į politiką su specifiniais lozungais – jie šiandien labai patiktų tiems, kurie po kiekvienu krūmu regi pasaulinį komunistų ir leftistų sąmokslą: „Komunistai valgo vaikus. Aš išvaduosiu Italiją nuo komunistų. Aš myliu Italiją.“ Efektinga retorika, ar ne?
Bet šis tekstas netgi ne apie tai. Nes Berlusconis mirė. O berlusconizmas? Ar jis kur nors vėl atgims? Užduokime sau klausimą: tarkime, Lietuvoje berluskonistinio tipo populizmas galėtų atgimti? Ne? Mums tai negresia, nes mes dori, švarūs, politiškai edukuoti?
Kai Italijoje prasidėjo „švarių rankų“ skandaliukai, iš pradžių nedideli politinės korupcijos atvejai, niekas neįtarė, kuo visa tai baigsis. Baigėsi globalia politinės sistemos krize. Panašiai Lietuvoje – „čekiukų skandalai“ iš pradžių atrodė smulki benzino vagysčių problema, bet po truputį ryškėja visos sistemos paralyžius. Iki Berlusconio Italiją valdė dori, etiški, dievobaimingi, intelektualūs, indoktrinuoti krikščionys demokratai. O taip pat liaudies balsui atstovavę socialistai ir komunistai. Gal reikia priminti, kuo viskas baigėsi 60 milijonų valstybėje? Baigėsi tuo, kad ištisus dešimtmečius už krikščionis demokratus, už socialistus, už komunistus balsavę italai 1994 metais balsavo už „plastikinę“ Berlusconio partiją „Pirmyn, Italija“. Paskui dar už Silvio balsavo 2001, paskui 2005 ir dar 2008 metais. Silvio for ever? Taip, nes visiškai neseniai, 2022-aisiais, neofašistinio kvapo Giorgia Meloni rinkimus laimėjo tik su senolio Berlusconio fanų balsais.
Berlusconį ir berlusconizmą gimdo nusivylimas politika. Statiška ilagalaikių skandalų, pilko biurokratinio elitizmo, nesusikalbėjimo su žmonėmis politika. Veiksmažodžio „apginti“ politika.
Niekas ir Italijoje nesitikėjo Silvio for ever. Bet jis atėjo. Ir ilgam atėjo. Nepasakytum, kad Italija – politiškai debili valstybė. Čia popiežius, čia Šv. Sostas, čia krikščionys demokratai su savo vertybėmis iš vienos pusės, kairieji su savo socialinėmis receptūromis – iš kitos. Nuo Antikos iki papatų, nuo Benito Mussolinio iki Enrico Berlinguero – italai daug visko išbandė, bet galiausiai atėjo ir nugalėjo tas, kuris pradėjo kalbėti gente semplice – paprastų žmonių kalba. Rinkodaros nugludintos majonezo reklamos frazėmis.
Pabaigai – keletas baugių „jeigu“. Pirmas: jeigu „čekiukų skandalo“ nuvargintiems žmonėms pasirodytų naujo tipo demiurgas, kuris pasakytų: man benzino vogti nereikia, aš visko turiu, ar tai jau būtų berlusconizmo pradžia? Antras: jeigu tas demiurgas pažadėtų išgelbėti nuo „konservatorių savivalės“, tai jau berlusconizmas? Trečias: jeigu jis kalbėtų ne Viktoro Uspaskicho leksika, ne Vilijos Blinkevičiūtės socialinės gerovės terminais, o švaria prekybcentrių „apie viską pagalvota“ semantika? Ketvirtas: jeigu tas nežinomasis būtų nepralenkiamas anekdotų meistras, reguliariai keistų žmonas, bet dievagotųsi, kad myli šeimą? Penktas: jeigu jis įsigytų Kauno „Žalgirį“, pažadėtų laimėti tris Eurolygas iš eilės ir savo pažadą įvykdytų?
Sakote, kad tokio milijardieriaus pas mus nėra ir būti negali? Kažin. Žmonės pavargę. Konservatoriai nieko nebežada. „Čekiukų skandalas“ – sisteminis. Ir visiškai neaišku, kas rytoj išnirs iš Gulbinų ar panašių darinių gelmės. Išnirs ir pasakys: „Aš myliu Lietuvą. Aš jus išgelbėsiu.“ Štai jis – beveik jau ir nutapytas lietuviškojo berluskonizmo peizažas.