Vatnikas nėra švarus. Nei žodis, nei objektas. Nelabai švarus tiek higienos prasme, tiek vertybių. Ir nieko čia nepadarysi, nes žodis implikuoja būtent tokią emocinę nuostatą. Net jeigu vatnikas ar vatnikė kvepinasi „Acqua di Gio“ arba penktuoju Chanel. Tapti vatniku nenori nė vienas sąmoningas Lietuvos pilietis, išskyrus tuos piliečius, kurie sąmoningai to nori. Kiek jų šalyje galėtų būti? Tūkstančiai ar dešimtys tūkstančių? Vatnikų katalogas kol kas nesudarytas, nors panašių bandymų teko matyti feisbuke. Tave skaito, analizuoja, stebi, vertina tavo kasdienius poreikius, vartojamus produktus, skaitomas knygas, klausomą muziką. Paskui sužinai: esi įrašytas į sąrašą. Gauni CV, kurį tau surašo vox populi. Neduokdie, jeigu turi sūnų ar dukrą mokykloje – vatniko titulas yra paveldimas. Skaudžiai, bet neatšaukiamai.
Laikas ir papročiai keičiasi. Jeigu anksčiau pilietis norėjo būti švarus, jis žinojo, kaip to siekti: sąžiningai dirbti, gerbti valstybinę kalbą ir Prezidentą, laikytis įstatymų ir taisyklių, nenusikalsti, mokėti mokesčius, puoselėti nacionalinę kultūrą. Paskui prasidėjo karas, o tada, jeigu pilietis nori būti švarus, jam vienaip ar kitaip reikia pareikšti neapykantą priešui. Tai normalus dalykas – priešas nusipelno neapykantos, nes jis neteisus. Toliau: reikia pagerbti tuos, kuriuos užpuolė priešas. Tai irgi natūralus švaraus piliečio gestas – solidarumas.
2022-ųjų viduryje matomos naujos tendencijos. Jeigu nori būti švarus, nepakanka dirbti, gerbti įstatymus ir Prezidentą. Nepakanka pareikšti neapykantą priešui. Nepakanka pareikšti solidarumą priešo aukoms. Viso šito neužteks, jeigu nori Lietuvoje būti švarus. Dabar, jeigu nori būti švarus, reikia atidžiai įvertinti pasekmių grandinę, kuri galimai atves iki priešo. Vingiuos, vingiuos, bet atves. Imkime natūraliai gazuotą mineralinį vandenį „S.Pellegrino“. Iš pirmo žvilgsnio jis lyg ir neturi nieko bendro nei su Putinu, nei su Šoigu. Bet neskubėkime gaivintis: paaiškės, kad Alpėse išgaunamą italų mineralinį vandenį kontroliuoja šveicarų koncernas „Nestle“, o jie ten galimai šunų ėdalą Maskvai toliau tiekia. Argi liktume švarūs, restorane užsisakę butelį „S.Pellegrino“? Klausimas lieka atviras.
Gimsta įdomios analogijos. Jos nėra horizontalios, jos – vertikalios, nes nuveda gilyn. Pavyzdžiui, popiežius Pranciškus tiesiogiai nepasako, kad remia Ukrainą. Sekmadienį „Angelus“ metu jis netrenkia kumščiu į Apaštalinių rūmų palangę ir neprakeikia Vovos. Išvada: iš Argentinos atvykusio Romos vyskupo leftizmas suformuotas Lotynų Amerikos „Teología de Liberación“ yra problema. Marijos žemės feisbukas skambėte skamba: popiežius yra vatnikas. Ir toliau: ar ne laikas baigti su evangelijomis, kurios primena vaikų darželio pasakas? Kas dar toliau? Sakai „Tėve mūsų“ ir jau esi beveik vata?
Gorbačiovo mirtis. Ryškiai neigiamas personažas. Tbilisio, Vilniaus, Rygos aukų kraujas amžiams aptaškė jo istorinį įvaizdį. Bet lieka probleminiai ginčai platesniame kontekste. Lieka idiotai Vakaruose. Juos irgi reikia sukišti į karstą kartu su Gorbiu, nes jie nesuprato, nematė, neįvertino. Neperprato.
Gilinam analogiją? Nesuprato prancūzai ir vokiečiai, amžini istorijos lūzeriai. Jeigu nesuprato Mitterandas ir Kohlis, tai čia viskas aišku. Ypač Helmutas turėjo specifinį interesą. O ką darome su amerikiečiais ir britais? Į praplėstą neapykantos analoginį lauką pakliūva šiaip jau sovietams simpatijų nejautę Vakarų lyderiai. Pavyzdžiui, Margaret Thatcher. Ji ėmė ir paplepėjo: „Could do business together with Gorbachev“ – su Gorbiu galima daryti biznį. Tikrai? Tu taip sakei, geležine ledi?
Arba imkime šaunųjį kaubojų Ronaldą Reaganą. Jis priėmė Gorbačiovo kvietimą atvykti į Maskvą. Maža to: vaikštinėjo po Arbatą, spaudė apstulbusiems maskvėnams ranką, o CNN filmavo ir rodė dar labiau apstulbusiems amerikiečiams. Čia, žinoma, galima būtų išvynioti schemą apie GRU suplanuotą spec. operaciją.
Toliau: nepamirškime gerojo lenkų popiežiaus Karolio Wojtylos, kuris bučiavo Lietuvos žemę. Jonas Paulius II palaimino ne tik sovietą Gorbį, bet ir šėtono spalvos kostiumėliu (raudonu) į Vatikaną prisistačiusią Raisą. Ak, šv. Karoli...
Galiausiai kažkoks negerumas suima: pasaulis bjauriai susidvejinęs. Jeigu tu žiūri pro savo virtuvės langą, žiūri į pasaulį ir taikai nustatytus antivatniko standartus, tada viskas gerai, esi švarus. O jeigu atvirkščiai, jeigu atsiverti „The New York Times“ arba „The Economist“, arba „Le Monde“ ir iš ten pasižiūri į savo virtuvę, tada visaip gali atsitikti.
Kita vertus, ar daug pas mus virtuvių, kuriose skaitomi minėti taimsai, ir nedoras Vakarų pasaulis netrukdomai srūva į namus, į smegenis? Kažin. O štai orkai tyko. Pamiškėse, pakelėse, priemiesčiuose. Visur. Šio teksto autorius vasarą ėmė ir išsitepė. Ir visi tai pamatė, pasmerkė. Viena arši ponia pasiuntė žinutę su aktualiais politikos kreipiniais: „Prakeiktas vatnike, tu pamaitinai žudikų karo mašiną!“ Nors atrodė, kad tai viso labo sustojimas degalinėje įsipilti dyzelino ir išgerti kavos iš kartoninio puodelio. Lyg ir jokios politikos. Klaida! Tai didžiulė reputacinė rizika, plius pavojus sveikatai: „Džiaukitės, kad novičioko neįmaišė į tą kartoną“, – perspėjo vienas feisbuko bičiulis. Baugu.
Kiek vėliau pavyko išsiaiškinti: degalinių tinklas „Viada LT“ turi 127 degalines visoje Lietuvoje. Pridėjus savininko sūnaus kontroliuojamą bendrovę „Baltic Petroleum“ bendras tinklas siekia 210 degalinių. Šios vatnikų gaudyklos veikia tarsi būtų normalios įmonės, valstybė maloniai leidžia jų veiklą. Kad būtų daugiau aiškumo, kiek yra švarių ir kiek – nelabai. Įsipylei ir jau nebesi švarus. Kasdienis benzino pylimas Lietuvoje yra legali atskirties operacija, kaip peiliu per tortą – vieni tokie, kiti anokie. Nors, pavyzdžiui, Romoje, kai saugumas aptiko, kad garsiausią la dolce vita šventovę „Caffe‘ de Paris“ valdo Kalabrijos mafija, ją išsyk uždarė. Kad neišsipurvintum gerdamas kapučiną.
Šio teksto autorius, be abejo, atsižadėjo „Viados“ ir „Baltic Petroleum“ degalų, nes nenori būti purvinas. Problema, deja, neišnyko: aplink Druskininkus 50 km spinduliu yra tik šitos su valstybės žinia veikiančios vatnikų gaudyklos. Išskyrus vieną kanadiečių degalinę „Circle K“. Jų dyzelinas švarus, todėl išskirtinai brangus – 1,91 euro už litrą ar panašiai. Nori būti švarus – mokėk. Arba važiuok dviračiu. Tiesa, viena pažįstama antivakserė sakė, kad derėtų vengti ir kanadiečių dyzelino. Nes valdžia ten negražiai su sunkvežimių protesto dalyviais elgėsi.
Jeigu nori būti ne šiaip švarus, o idealiai švarus, reikia gauti ordiną. Bet ne iš prezidento Gitano, o iš prezidento Volodymyro. Toliau: apsižiūrėti ar laikindamas apdovanotąjį nestovi ant sovietinio kanalizacijos dangčio su įspausta žyme „Lit SSR“. Ir, žinoma, kontroliuoti žmoną. Nes paskui nebus kam pasakyti, kaip evangelijoje pagal Joną buvo pasakyta: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį.“