Paulius Jurkevičius. Kančių istorija, kuriai Prezidentas paskelbė karą

Kuo toliau, tuo labiau aišku: artėjame prie Vengrijos. Jau beveik prisigretinome prie Viktoro Orbano, kuris atvirai bičiuliaujasi su klasikiniais Europos neofašistais ir radikaliais ksenofobais. Šią savaitę naujienų portalai pranešė: G. Nausėda griežtai pasisako „prieš“ du dalykus, kuriems kovą seniai paskelbė Budapešto režimas: prieš galimybę homoseksualiems asmenims įsivaikinti ir prieš LGBT istorijos dėstymą mokyklose.

Pirmasis „prieš“ prieštarauja Konstitucijai, todėl Prezidentui teks ją apginti. Maršo publika ir jos ideologai, žinoma, padės visais įmanomais ir nelabai būdais. Abejojantiems Konstitucijos aktualumu bus vėl suręstos parodomosios kartuvės, kažkiek toliau nuo bibliotekos, bet truputį arčiau Seimo. Klausimas „Konstitucija – žmonėms ar žmonės – Konstitucijai?“ bus palydėtas griausmingu „Gė – da!“ Pasiūlymas grįžti į šviesų atgal, susigrąžinti ATR Gegužės trečiosios konstituciją galėtų būti svarstomas. Nes anais gerais laikais tų siaubingų iškrypimų nebuvo. Švaru buvo.

Antrasis prezidentinis „prieš“ kažin ar prieštarauja Konstitucijai. Kažin ar reikėtų keisti straipsnius, 38 ir kitus, tam, kad būtų galima užduoti mokykloje klausimą: „Mokiniai, ar jūs žinote, kad gėjai, kaip ir žydai, patyrė Holokausto tragedijos siaubą?“

Ne, nieko nebus, nes Prezidentas griežtai prieš. Negalima mūsų mokiniams tokių klausimų užduoti. Ir juo labiau nebus galima klasėje į juos atsakyti. V. Orbanas Budapešte ploja atsistojęs, nes Vengrija nuo to pradėjo, o baigė tuo, kad įformino iškrypimą ir užbanino Harry Potterį. Dabar dar pataisys istorijos vadovėlius ir lytinio švietimo programas. Gydys, grynins tautą, gins nuo supuvusių Vakarų, užtikrins populiacijos augimą.

V. Orbanas žino, ką daro. Su LGBT istorija yra taip: arba pradedi pasakoti, aiškinti, analizuoti, kaip žmonės naikino žmones pagal tai, kaip ir ką jie myli. Arba neleidi to daryti ir toliau prisidedi prie LGBT istorijos. Klausimas, ar G. Nausėda žino, ką daro ir kodėl tai daro. Nes LGBT istorija yra ne kas kita, kaip beprotiško žiaurumo, fanatizmo, kančių ir mirties istorija. LGBT istorija yra Viduramžių tęsinys XXI amžiuje, nes iki šiol 72 pasaulio valstybėse homoseksualūs santykiai yra traktuojami kaip nusikaltimas, o 7 valstybės gėjams ir lesbietėms toliau taiko baudžiamajame kodekse numatytą mirties bausmę.

Ar apie tai Prezidentas neleis užsiminti mokytojui, kai mokinys užduos paprastą klausimą: „Kodėl tuos žmones iki šiol lydi žiauri neapykanta ir priešiškumas?“ Nejaugi mokytojo atsakymas tegalės būti: „Šis klausimas yra draudžiamas. Atsakymas – taip pat“?

LGBT istorija yra lėtas, košmariškai skaudus išsivadavimo iš tamsos procesas. Jis prasidėjo 1804 metais, įteisinus Napoleono kodeksą. Ak, kaip gaila, kad E. Macronas vizito Vilniuje metu nepapasakojo apie tai, kad Paryžius įtvirtino ne tik asmens laisvę, bet ir uždraudė deginti raganas bei gėjus. Gaila, kad neprirėmė mūsų prie sienos: „Ar supratote, kas įvyko? Ar tikrai pritariate?“ Juolab, kad 1808 metais Napoleono kodeksas buvo įvestas Pietų Lietuvoje ir galiojo berods iki 1940 metų.

LGBT istorija – tai žiauriausių XX amžiaus diktatūrinių režimų siaubo filmas. Tai nacių, Italijos fašistų, sovietinių komunistų susidorojimų su nekaltais žmonėmis faktai. Ar juos teks nutylėti? Uždrausti? Išbraukti iš istorijos vadovėlių? Griežtas „ne“ ištartas Vokietijos NSDAP vykdytai nacijos gryninimo ir kovos prieš tautos sterilizavimą nušvietimui? Bus draudžiama pasakoti apie rožinį trikampuką, kurį naciai prisegdavo gėjams koncentracijos stovyklose? Apie 100 tūkstančių represuotų vokiečių, kurių vienintelė kaltė buvo jų homoseksualumas – tyla? „Mein Kampf“ aprašyta blogio triada, kurioje po prostitucijos ir sifilio trečioje vietoje pederastai – tai nėra istorija? O apie tuos 10 – 20 tūkstančių nužudytų gėjų, apie „daktarą“ Carlą Peterį Vaernetą ir jo bandymus Buchenvalde gydyti vyrus nuo homoseksualumo taip pat nebus galima mokiniams užsiminti?

Dabartinė kai kurių Lietuvos politikų nuostata „mes nesame prieš mažumas, bet mes nesame ir už mažumas“ primena gudrią Italijos fašistų tarpukario strategiją.

Jie, priešingai nei Vokietijos naciai, nenorėjo skelbti atviros homoseksualų naikinimo programos. Benito Mussolinis mąstė taip: „Jeigu mes į konstituciją įrašysime įstatymus, nukreiptus prieš gėjus, vadinasi, pripažinsime, kad tyroje Italijos karalystėje tokia šlykštybė egzistuoja“. Negerai! Konstitucija buvo apsaugota nuo šlykštybės. Liko tik oficiali, aptaki „rasės grynumo“ politika ir galimybė įskųsti kaimyną dėl „nepadoraus elgesio“. Ilgam, iki šių dienų, liko valstybinė veidmainystė, eufemizmuose nelabai slepiama neapykanta, represinio – buitinio „iškrypimų“ gėdinimo mechanizmai. Mussolinio įdirbis gryninant rasę niekur nedingo, Italija iki šiol lieka viena homofobiškiausių Europos valstybių. Tik ji, priešingai nei Vengrija, šitai supranta, todėl kuria modernius teisinius saugiklius.

Tūkstančiai sovietiniuose gulaguose pražuvusių homoseksualų – taip pat yra LGBT istorija, kuriai pas mus maunamas apynasris. 1952 metais išleistoje „Didžiojoje sovietinėje enciklopedijoje“ parašyta tai, ką dabar nuolat kartoja tos kartos piliečiai: „Homoseksualumo ištakos susijusios su socialine terpe. Daugeliu atvejų homoseksualūs iškrypimai prasideda ir nesibaigia tais atvejais, kai asmuo atsiduria tam palankioje socialinėje aplinkoje“. Šias nesąmones teks nutylėti tiems mokiniams, kurie bandys ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl tam tikro amžiaus tetos ir dėdės verda neapykanta lytinėms mažumoms.

Po truputį grįžtame į tuos laikus, kai nebuvo įmanoma pasakoti apie kitokį lytiškumą, nes „…sveikoje sovietinėje visuomenėje homoseksualumas laikomas gėdingu ir nusikalstamu, todėl persekiojamas įstatymo tvarka“. Dabar bus kaip tada. Ir todėl mes tik patyliukais, pašnibždomis galėsime priminti apie 1961 metų baudžiamojo kodekso 122 straipsnį su atsakomybe už vyro lytinį santykiavimą su vyru. Straipsnis galiojo net trejus metus po Nepriklausomybės, kadangi Lietuva buvo paskutinė Baltijos šalis, kuri ėmėsi homoseksualumo dekriminalizacijos.

LGBT istorijos produktai esame mes visi, kritinė „baby boomer“ karta, nuo 50 iki 70. Diagnozes apie užkrečiamą homoseksualumą pasakojantys dėdės, svetimas nuodėmes ir visuomenės nuopuolį registruojančios tetos. Visi tie, kurie kasdien feisbuke pliekia maždaug tą patį, beveik tą patį, ką tvirtino naciai, Italijos fašistai, sovietai: homoseksualai nesidaugina, bet jų vis daugiau, todėl žmonija pasmerkta išnykti; homoseksualumas yra liga, kurią būtina gydyti; gėjai yra iškrypėliai, mes juos toleruojame, bet tik tuo atveju, jeigu jie su savo iškrypimais lindės pogrindyje.

Nenorėčiau, kad Lietuvos prezidentas, pasakęs „ne“ LGBT istorijai, patektų būtent ten – į LGBT istoriją. Kaip vengrų Orbanas.