Paulius Jurkevičius. Kas kaltas dėl restoranų krizės: klientai ar restoranai?

Ir štai, Lietuvą ištiko restoranų krizė. Bankrutavo keletas žinomų, kažkiek nežinomų ir vienas labai žinomas restoranas. Kas toliau? Horizonte – tai, ko niekada pas mus nebuvo: restoranų streikas. Netgi tie restoranų žmonės, kurie nesiskundė, nemurmėjo, dabar nerimauja. Yra tikimybė, kad šįmet prasidės masinė tam tikrų restoranų griūtis. O tada jau liksime, beveik kaip toje pasakėčioje, prie maitinimo geldos – kebabinių ir valgyklų su dienos pietų sriubytėmis.

Didysis šios krizės paradoksas yra toks: ji atslinko tada, kai Lietuvos restoranų sistema pasiekė didžiausią savo istorijoje pripažinimą ir pagaliau pelnė prestižinius prancūzų „Michelin“ gido įvertinimus, komentarus, žvaigždes. Dabar tvyro nesmagi įtampa. Ar reikėjo mums tų mišlenų už mokesčių mokėtojų pinigus? Ar jie kažką esmingai pakeitė patiems restoranams, jų klientams? Ar išjudino masinį „Michelin“ fanų turizmo bumą iš Vakarų į Lietuvą?

Šiomis dienomis ryškėja liūdniausias keistos viešojo maitinimo krizės aspektas: draugystė tarp restoranų klientų ir restoranų pasibaigė. Restoranų savininkai pasakoja žiniasklaidai apie savo problemas ir patiriamus sunkumus, o klientai komentuoja. Skaitau jų pasisakymus, ir nesinori juoktis: iš kur tokia neapykanta, kodėl toks džiaugsmas dėl bankrotų, tiek staiga išsiliejusios pagiežos fine dining adresu?