Paulius Jurkevičius. Kavos elitui – gurkšnis varguolių dopingo

Štai jis, lemtas – nelemtas žodis: „taupyti“. Vieniems – kasdieniškai įprastas, o kitiems nuo jo užgniaužia kvapą. Man jis irgi buvo atgrasus, nes teko gyventi prie namo su iškaba „taupomoji kasa“, kas itin nemaloniai skamba. Žmonės ja pasinaudodavo, o tada pradėdavo familiariai trumpinti: „taupkasė“, ir tai dar nesmagiau skambėdavo.

Bet kuriuo atveju, taupymas nekvepia atostogomis ir kitais maloniais dalykais. Arba priešingai – atostogos nekvepia taupymu. Šią vasarą aplėkiau visus svarbiausius Lietuvos kurortus, teko savo akimis įsitikinti: gyvename lyg švęstume storas, riebias graikiškas vestuves. Lyg vėl būtume tie laimingi lietuviai iki 2008 – ųjų rudens. Bankų analitikai gieda vartotojui liūdesio giesmę apie krizę. Vartotojas negirdi: kuo brangesnė elektra, tuo daugiau šviesos gatvėse. Kuo brangesnis benzinas, tuo daugiau mašinų Vilniaus – Klaipėdos greitkelyje. Kuo brangesnė kava, tuo labiau norisi, kad ji būtų dar brangesnė.

Imkime visiškai unikalų Europoje lietuviškos kavos atvejį. Leki vienos turtingiausių Europos valstybių – Austrijos – greitkeliu. Sustoji kavos. Prie baro su tavimi sveikinasi: „Guten Morgen“. Geri espreso kavą. Iš profesionalaus „Faema“ itališko kavos aparato. Kava – normaliame keramikos puodelyje. Susimoki 2,40 euro. Kava – labai vidutiniška. Pagalvoji: velniai griebtų, juk brangu. Na, bet ką darysi: juk austrų BVP – padangėse, 124 proc. ES vidurkio. Austrija gali kavai netaupyti. Ir netaupo.

Leki Lietuvos greitkeliu, sustoji, geri espreso kavą. Ne iš kavos aparato, o iš tapšnoklio, kuris tau nieko nesako, tik paveikslėlius ekrane rodo. Kava – iš popieriaus ir dvelkia popieriumi. Ji siaubinga. Susimoki 2,29 euro. Na, bet ką padarysi: juk geri kavą šalyje, kurioje BVP siekia 87 proc. ES vidurkio. Lietuva irgi kavai gali netaupyti. Ir netaupo, nes yra sočiųjų riebalų (plaktos grietinėlės) čiaupas. Nemokamas.

Espreso puodelyje slypi socialinės chemijos formulė. Ji Europoje visur kažkiek skiriasi. Bet Lietuvoje ji – išskirtinė trimis aspektais. Pirmas: skiriasi savo tūriu. Jeigu kavos baruose panelės baristės murma nepavargdamos „jums dvigubą?“, tai greitkelių kavos distribucijai seniai aišku: 30 ml skysčio vartotojas netoleruoja. Todėl kavos automatas be jokių diskusijų, net neklausia, siūlo vieną opciją: „espresso doppio“, dvigubą espreso kavą, 60 ml. Nes mažas viengubos kavos puodelis netinka didelių maisto porcijų, didelių mašinų, didelių namų, didelių užmojų, didžiulės drąsos šalyje. Netinka ir tiek.

Antras dalykas: espreso kavos sudėtis yra primityvi. Skurdi. Mažai ingredientų, mažai puošnumo. Dizaino tendencijų – nulis, technologijų proveržio – minimaliai. Ano amžiaus pradžioje italų inžinieriai išrado espreso mašiną, tokia ji ir liko. Televizoriai, automobiliai, nekalbame apie telefonus – visur technoprogresas, o kavos mašinos nuobodžiai tos pačios. Gal tik aparato forma kažkiek pasikeitė. Barisčių nagų spalvos nuolat keičiasi. Tokie minimalūs pokyčiai nėra gerai, nes daugelis kavos vartotojų vartoja ne kavą, o aparatus, technologijas, prekės ženklus.

Vis tik mūsuose kavos evoliucija nestovi vietoje. Ji nuolat tobulinama ir „turbinama“. Skoniais ir aromatais. Sirupais ir pieno riebalų aksesuarais. Jie ir toliau gausiai žudo vyriškos lyties penkiasdešimtmečių kraujagysles. Bet tai ne šio teksto tema.

Trečias. Jeigu jau geri tuos nelemtus 30 ml, viengubą kavos anachronizmą, tai bus tavo problema. Tiksliau – rinkodaros. Čia galima rimtai padirbėti. Ir reikia. Jeigu kavos vartotojui atskleisi ekskliuzyvą, jis vartos. Galiu tik tiek pasakyti: jeigu neragavote „Black Ivory Coffe“, pusantro tūkstančio dolerių už vieną kilogramą pupelių, esate kavos prastuomenė.

Nors ten netgi ne pupelės, o dramblio kakutis. Kaina didžiulė, nes dramblys vienam kg produkto turi praryti 33 kg žalių pupelių. Būsiu atviras: esu kavos prastuomenė. Neragavau. Ir netgi Panamos „Hacienda La Esmeralda“ pupelių kavos, jų „flavour“ dvelkia Marquezo romanais, jazminais ir abrikosais, jos irgi neragavau.

Trijų kavos socialinės chemijos aspektų kombinacija lemia unikalų procesą: kavos elitizavimą. Šiaip kava gal ir būtų viso labo kava. Bet tam tikromis sąlygomis, tam tikroje valstybėje, kuri siekia būti drąsiausia, technologiškiausia, darbščiausia, vertybiškiausia, spartuoliškiausia ir t.t., susiformuoja naujas kavos būvis.

Susiformuoja naujos kavos klasės ir vartojimo erdvės. Prastuomenė namuose geria „Jacobs“. Elitas išskirtinio interjero šventovėse siurbčioja saldžių tropinių vaisių esenciją. Rezultatą matai greitkelyje: prasčiausios kavos kaina visiems – prastuomenei ir elitui – pasiekia tokią absurdo ribą, jog nebežinai kur esi – netoli Vienos ar ties Kryžkalniu. Kažkas netgi siūlo kelioninį termosą, bet šis pasiūlymas dvelkia visiškai sena daina „Back in the USSR“.

Nereikia stebėtis, kažkada jau taip buvo: nesuprantama jėga stimuliuojančio gėrimo aromatas susuko nosis ir galvas ne vienam valdovui. Švedijos karalius Gustavas III ne tik uždraudė kavą, bet ir visus su kavos kultu susijusius objektus – puodelius, kavinukus. Prūsijos valdovas Frydrichas Didysis paskelbė oficialų manifestą, kuriame buvo išaukštintas alus ir išjuokti kofeino vartotojai. Gerai nors, kad piktasis Klemensas VIII, pontifikas, pasiuntęs ant laužo Giordaną Bruno, nusprendė palaiminti juodąjį šėtono gėrimą.

Dabar truputį apie taupymą, kuris vėl neišvengiamai artėja. Ką taupysime tada, kai vienos kWh kaina pasieks 1 arba 3 eurus? Ir kai ministerijos algas pradės mokėti elektriniais paspirtukais, o premijinius ir išeitines – teslomis? Pamenate, panašiai tarpukaryje Kaune atlyginimus mokėjo žąsimis?

Kokia būtų kavos taupymo strategija? Galimi du variantai. Vienas – neapolietiškas, o kitas – vilnietiškas.

Neapolietiškas (kavos elituomene, toliau nebeskaityk, nesinervink, nes čia bus apie varguolių dopingą). Tame mieste, kurį vienas kolega pavadino ubagynu, bet iš tikrųjų tai – aneksuota turtingos karalystės sostinė, ten iki šiol tvyro įsitikinimas, kad teisė bare į espreso puodelį yra visų sluoksnių socialinės gerovės ženklas. Espreso puodelis kainuoja 1 eurą, baruose maišosi banko filialo direktorius ir bedarbis, laivybos kompanijos vadovas ir uosto krovikas, juodaodis migrantas ir policininkas, studentas ir pensininkas. Kas bus, kai teks pradėti taupymo vajų? Ištuštės kavos barai?

Ne. Laivybos kompanijos direktorius sumokės už dvi kavas, vieną pats išgers, o kitos čekį paliks be darbo likusiam uosto krovikui. Tame mieste taip buvo epidemijų, karų, okupacijų, krizių metais. Be puodelio espreso nelikdavo niekas. Bendravimo džiaugsmą ir kavos aromatą teikiantiems malonumams čia nebuvo ir nebus taupoma.

Vilnietiškas variantas. Bedarbiai, pensininkai, migrantai kavos barų top interjeruose su pusiau tikrais, pusiau sintetiniais berželiais nesipainioja. Čia lankosi kavos elituomenė, tropinių „flavour“ medžiotojai. Šiandien geriame tokią super arabiką, o rytoj ji nebeįdomi. Bus truputį brangesnė ir dar labiau super, galbūt netgi iš šv. Elenos salos.

Vienas kavos baro savininkas man aiškino, kad Lietuvoje espreso puodelis turi būti gerokai brangesnis negu visur kitur, nes mažai kavos vartotojų. Ten – 300 per dieną, o čia – 50. Esą todėl apyvartos trūkumą tenka kompensuoti aukštesne kaina, prabangesniu produktu.

Nes elitas netaupo, taupo tik kavos varguoliai. Vidutinė kavos klasė jau seniai bus išnykusi. Kavos elitizavimo spiralė suksis tol, kol bus pasiūlytas vienas „Black Ivory“ puodelis vienam kavos gurmė. Jis galimai irgi netaupys.