Paulius Jurkevičius. Kičo chirurgas mirė, bet kičas gyvas, jį išgirdome Vilniuje

O tada jis pasakė: „You know, we’re not Amazon“. Žinote, mes ne „Amazon“ (internetinė parduotuvė). Frazė išsyk pakibo ir tapo sparnuota. Jos autorius – britas Benas Wallace‘as. Šis britas turi pagarbumo titulą – „the Right Honourable“, teisingas bei garbingas. Ir jis yra Didžiosios Britanijos gynybos sekretorius. Jo Ukrainoje ištarta ir Vilniuje pakartota frazė buvo skirta ukrainiečiams.

Tą pačią dieną iš Paryžiaus buvo pranešta: mirė čekų rašytojas, legendinio romano „Nepakeliama būties lengvybė“ autorius Milanas Kundera.

Kodėl sieju šiuos du dalykus? Todėl, kad jo didenybės ministro bajeris yra tipiška kunderiškosios kičo sampratos forma. Toliau tekste pasiaiškinsime, kas sieja nesėkmingą B. Wallace sąmojį ir kičinę politikos komunikaciją.

M. Kunderą pavadinčiau įtakingiausiu Europos kičo chirurgu: savo romanuose čekas kaip niekas kitas gebėdavo šią visuomenės patologiją užčiuopti, pateikti diagnozę, o paskui, pasitelkęs savąjį chirurgo peilį – literatūrinį tekstą – jį negailestingai išpjauti. Kultūrinio-politinio kičo postulatus rašytojas labai aiškiai suformulavo prieš 40 metų Prancūzijoje išleistame romane „Nepakeliama būties lengvybė“. Tiesa, kyla natūralus klausimas: ar tie M. Kunderos postulatai lieka aktualūs? Gal vis tik kičas mirė drauge su kičo chirurgu? Gal pasaulis pagaliau apsivalė nuo kičo?

Bet ar tikrai?

Amerikiečių meno kritikas Clementas Greenbergas veikale „Avangardas ir kičas“ (angl. „Avant-garde and Kitsch“) pateikia klastingą klausimą: kodėl Sovietų Sąjungos pilietis, pastatytas prieš du – Iljos Repino ir Pablo Picasso – paveikslus ir paklaustas, kuris meno kūrinys jam labiau prie širdies, neabejodamas pasirinks pirmąjį? Nors I. Repinas yra absoliutus kičas, o P. Picasso yra stiprus avangardas. Taigi, kodėl? Sovietinis meno vertintojas I. Repino drobėje mato spalvingą tikrovės fotokopiją, kuri nereikalauja jokių intelektinių pastangų, jis su pasitenkinimu atpažįsta savo kasdienybės artefaktus, savo realų gyvenimą. Žvelgdamas į P. Picasso paveikslą homo sovieticus išgyvena krizę, jis nesuvokia, neatpažįsta, neatkoduoja turinio, juolab – formos. Todėl kičas idealiai tinka masėms, jis efektingai suteikia galimybę patirti greitą asmeninės tikrovės ir prasto meno identifikacijos malonumą.

Kitaip tariant: kičas buvo ir tebėra populiari subendrinimo, supaprastinimo, subanalinimo forma. Čekui M. Kunderai atgrasiausia buvo totalaus kičo imperija, kurioje atsakymai pateikiami iš anksto ir užkertamas kelias bet kokiems klausimams. „Tikrasis totalaus kičo priešininkas yra klausiantis žmogus“.

Štai kodėl „brandus“ socializmas yra ideali kičo terpė. Joje viešpatauja absoliuti tiesa, absoliuti dora ir absoliutus grožis. Čekų rašytojas kerta be gailesčio: „Estetinis kategoriško pritarimo būčiai idealas yra toks pasaulis, kuriame šūdas paneigtas ir visi elgiasi, tarsi jo nė būti nebūtų. Toks estetinis idealas vadinamas kiču.“

Vis tik M. Kundera kičo čiuptuvus regi ir Vakarų pasaulio visuomenėje. Ji vengia kategoriško pritarimo būčiai, bet nesutaria, kas yra tos būties pagrindas. Žmogus? Kova? Meilė? Vyras? Moteris? Rašytojo nuomone, „požiūrių yra įvairiausių, todėl esama ir visokių kičų: katalikiškas, protestantiškas, žydiškas, komunistinis, fašistinis, demokratinis, feministinis, nacionalinis, internacionalinis, Europos kičas ir Amerikos kičas.“

Romane „Nepakeliama būties lengvybė“ įtaigiai aprašomas amerikietiškojo tipo kičas, kai įtakingas JAV senatorius braukia ašarą žiūrėdamas į vaikučius, lakstančius po žalią pievą. „Kičo imperiją valdo širdies diktatūra. Kičo sukeltas jausmas, žinoma, turėtų apimti kuo didesnį žmonių skaičių. Todėl kičas gali remtis tik įprastais sąmonėn įspaustais vaizdiniais: nedėkinga duktė, apleistas tėvas, pieva bėgantys vaikai, išduota tėvynė“. Anot M. Kunderos, kičas yra graudulys. Jis išspaudžia vieną po kitos dvi graudulio ašaras. „Pirmoji ašara sako: vaikai, bėgantys per pievą, kaip gražu!“ Neskubėkime, nes yra ir antroji ašara. Ji sako: „...kaip gražu kartu su visa žmonija graudintis pieva bėgančių vaikų vaizdu!“ Išvada: „tiktai toji antroji ašara kičą paverčia kiču. Tiktai kiču įmanoma grįsti viso pasaulio žmonių brolybę!“

Ideali kičo terpė – jau nebe menas, ne architektūra, ne muzika, o politika ir jos vystytojai. „Jei kur netoliese atsiranda fotoaparatas, jie bemat puola prie artimiausio vaiko, glėbesčiuoja jį ir bučiuoja. Kičas yra visų politikų, visų politinių partijų ir judėjimų estetinis taškas“, – teigia M. Kundera.

Todėl ideali kičo terpė – jau nebe menas, ne architektūra, ne muzika, o politika ir jos vystytojai. „Jei kur netoliese atsiranda fotoaparatas, jie bemat puola prie artimiausio vaiko, glėbesčiuoja jį ir bučiuoja. Kičas yra visų politikų, visų politinių partijų ir judėjimų estetinis taškas“, – teigia M. Kundera.

Kičas nepakenčia komplikacijų, sudėtingų reiškinių, analizės. Kičo antitezė – banalus paprastumas. Iki šleikštulio. „Nepakeliamos būties lengvybės“ herojė Tereza pabėga iš rusų okupuotos Prahos į Šveicariją, ji bando įsiūlyti vietos žiniasklaidai unikalias nuotraukas su dramatiškais Prahos pavasario vaizdais: rusų tankai, čekų protesto scenos. Soti ir savimi patenkinta Šveicarijos žurnalistė sako iš Prahos pragaro atvykusiai čekei: tavo nuotraukos neblogos. Bet redakcijai reiktų ne rusų tankų, o rožių ir kaktusų nuotraukų. Fotografuoji gėles – populiarumas ir honoraras užtikrinti. Terezai kyla klausimas: „Kodėl turėčiau fotografuoti kaktusus?“ Ji atsisako. Atsisako tapti kičo dalyve ir kūrėja. Grįžta iš švarios, sočios, grožį mylinčios Šveicarijos į okupuotą Prahą. Ir viskas baigiasi blogai.

Dabar sugrįžkime prie sparnuoto britų gynybos ministro humoro apie ginklus, ukrainiečius ir „Amazon“. Panagrinėkime šį atvejį giliau. B. Wallace pasakoja apie savo vargingą kelionę iš sotaus Londono į subombarduotą Ukrainą. Ji trunka 11 valandų. Net 11! Ministras nesileidžia į kelionės nepatogumų smulkmenas, bet galima numanyti, kad jų būta daugiau nei kelionėje į NATO Viršūnių susitikimą Vilniuje. Ir ką? Nieko. Ukrainiečiai, Volodymyras Zelenskis po šitokio rizikos seanso ir 11 valandų nepatogumų pateikė sąrašą su ginkluotės poreikiais. Jo didenybės ministras lieka nustebęs. Jam, matyt, po kelionės nepasiūlė barščių su „horilka“. Kas ten žino...

Todėl jis nutaria dar kartą šią istoriją papasakoti Vilniuje, nes čia daugiau publikos. Daugiau galimybių, kad tave išgirs ir pagirs už šaunų sąmojį. Sąmojo turinys primena čeko romane aprašytą kičo poreikių atvejį: kam mums Prahos pragaro vaizdai, jeigu yra rožės ir kaktusai. Praėjo 40 metų nuo M. Kunderos kičo postulatų. Sutapimas: tą pačią dieną, kai iškeliauja Europos kičo chirurgas, kičas išnyra nauja – politinės komunikacijos – forma. „The Right Honourable“ su 63 tūkst. svarų alga sąmoningai apverčia sąvokas: gyvybinį ukrainiečių poreikį gauti ginklų, apsiginti nuo agresijos jis pateikia kaip kasdienišką prekių užsakymą internetu.

Tai banalu, lėkšta, kvailai juokinga ukrainiečiams. Bet vakariečiams tokia analogija – suprantama, šauni ir netgi truputį juokinga. Ji dargi sustiprinama, nes už prekes „Amazon“ reikia susimokėti, o štai V. Zelenskis nori nemokamai. Koks nedėkingumas! Gyvybės–mirties dilema tampa banalia komercijos pasaulio kliše. Kičas nemirė. Kičas gyvas kaip niekada ir jis apsirūpino naujais blogo skonio instrumentais.

Prisipažinsiu: M. Kunderos mirtis ir modernaus kičo kirtis tą pačią dieną mane sukrėtė. Belieka pripažinti: kičas gyvas kaip niekada, jis klesti, pampsta, keičia fizionomiją ir vėl kėsinasi totaliai valdyti. „Nepakeliamos būties lengvybės“ autorius primena: totalinis kičas yra atkaklus šūdo neigimas. Ir visuomenės bandymas išstumti tris liberalios egzistencijos elementus: individualumą, abejonę, ironiją.