Derėtų pridurti, kad ši istorija dėl minėtų aspektų yra dvigubai nemaloni teksto autoriui, kuris gyvena Italijoje ir yra lietuvis. Tačiau tai nėra ir negali būti pateisinama priežastis jos neaprašyti. Atvirkščiai, autoriaus pareiga – išnagrinėti seną Maskvos metodą: svajingomis itališkomis melodijomis apdainuoti Ukrainos okupaciją ir istorinį Rusijos imperializmo žavesį.
Todėl šios istorijos pradžioje nėra jokių karo užuominų, yra tik amžina, importinė itališka felicità (liet. laimė). Istorija prasideda taip: žilstelėjęs beveik pensinio amžiaus nedidelio ūgio simpatiškas italas saulėje įdegusiu veidu (be abejo, akis prisidengęs firminiais garsių mados namų akiniais nuo saulės) eina link juodo, prabangaus limuzino, atsidaro dureles, įsėda ir važiuoja. Truputį vėliau paaiškėja, kad tai „Mercedes“ markės automobilis. Simpatiškasis dėdė italas pirštu nusitaiko į mašinos ekraną. Ekrane nušvinta maršrutas: Roma – Jalta. Paantraštėje mažesnėmis raidėmis: „Road to Yalta“. „Go!“, – važiuojam.
Istorija tęsiama Kryme. Juodasis mersedesas artėja prie kelionės tikslo. Ten jo laukia vidutinio amžiaus blondinas šiek tiek išpurtusiu, bet irgi saulėje įdegusiu veidu ir juodais akiniais, kelios itin seksualios merginos riestomis nosimis. Blondino rankose – gitara. Jis dainuoja itališką partizanų dainą „Bella Ciao“. Prie kompanijos prisijungia elegantiškasis italas, visi choru traukia dainą. Oras Kryme puikus, šviečia saulė. Bet paskui paaiškėja, kad tai viso labo filmas, rodomas didžiulėje scenoje. Švyti užrašas kirilica: „doroga v Jaltu“. Laimingi žiūrovai – babytės, pensininkai, mergaitės – entuziastingai ploja.
Žilstelėjęs italas yra žinomas dainininkas Pupo. Dueto partneris papurtusiu veidu – Rusijos lietuvis, vilnietis žurnalistas Ernestas Mackevičius. Smegenų plovimo koncertas prasideda. Tiesa, jis vyksta ne Jaltoje. Nes ten viskas galėtų baigtis nenumatytu fejerverku – Ukrainos dronų antskrydžiu. Ne, „Jalta“ yra truputį saugesnėje vietoje – Kremliuje, nors, kaip rodo paskutiniai įvykiai, netgi Putino režimo citadelėje žiūrovai klausydami „Bella Ciao“ greičiausiai nelabai ramiai dairosi į viršų, į dangų.
Italijos italas Pupo ir Rusijos lietuvis Mackevičius turėjo atlikti išskirtinę misiją: pristatyti rusiškų patriotinių dainų festivalį „doroga v Jaltu“. Pristatyti alla grande, galingai. Dainų festivalio tikslas oficialiai pateiktas taip: „Priartinti užsienio klausytojus prie rusiškos muzikos tradicijų ir sustiprinti autentišką sovietinio kareivio-išvaduotojo įvaizdį, apdainuoti didžiojo karo ir sovietinio heroizmo temą.“
Muzikinio fronto puolimas patikėtas jam – Pupo (tikra pavardė Enzo Ghinazzi). Šį 67 metų kadaise išgarsėjusios dainelės „Gelato al cioccolato“ autorių rusai garbina tarsi dievą: „Pupo yra legendinis italas, užkariavęs rusų širdis“. Prieš porą metų jis jau dalyvavo „patriotinių“ dainų festivalyje. Jis vyko okupuotoje Jaltoje, todėl Ukraina italą paskelbė persona non grata – nepageidaujamu. Šitai reikėjo padaryti, nes Pupo norėjo dainuoti ir Ukrainoje – vietiniams rusams.
Beje, šįsyk Pupo turėjo vadovauti vertintojų komisijai, maža to, Krymo ir visoms rusiškoms okupacijoms įprasminti jis netgi sukūrė specialią dainą. Ji pavadinta taip: „C'è solo un attimo“ (liet. „Yra tik akimirka“). Ir žodžiai ten tokie: „Šiame audringame pasaulyje viskas yra iliuzija. Yra tik akimirka, laikyk ją sau, tarp praeities ir ateities. Būtent ši akimirka ir vadinasi gyvenimas.“
Dėmesio, stop. Šie italų cantante žodžiai, skirti Kremliui ir agresiją vykdančios šalies klausytojams, yra būtent tai, ko reikia režimui. Lėto veikimo toksiška ideologinė-muzikinė agresijos forma. Be abejo, žymiai geriau, jeigu tai skamba tarptautinės muzikos kalba – itališkai, o ne rusiškai. Nes jeigu rusiškai, tai būtų gryniausia propaganda. Bet kuriuo atveju tai yra propaganda – grynu pavidalu bet kuria kalba.
Panagrinėkime italo sukurtos dainos rusams tekstą. „Yra tik akimirka“: be abejo, jeigu ji yra, tada belieka džiaugtis, kad dar esi gyvas, negalvoti apie tuos, kurie jau nebegyvi. Apie tuos, kurie yra aukos, ir tuos, kurie tampa aukų budeliais. „Šiame audringame pasaulyje“: grožis! Čia jau beveik turime romantišką Aivazovskio marinistinį paveikslą su banguojančia jūra! Nors iš tiesų tai yra civilių žmonių skerdynės ir bombos ant daugiabučių, o ne romantiškas „audringas pasaulis“. Toliau: „viskas yra iliuzija“... Kurgi ne: jeigu esi okupantas, prezidento-nusikaltėlio sadistinės agresijos įrankis, tada klausykis saldžios itališkos dainos ir gal netgi pavyks apie tai negalvoti. Nes tai – viso labo „iliuzija“. „Akimirka tarp praeities ir ateities“? Šioje vietoje skamba tiesa, absoliuti tiesa: karas Ukrainoje suvėlė, atgaivino negerą rusų praeitį, o ateitis liko imperialistinės beprotybės ūkanose. Finišas: „visa tai yra gyvenimas“... Galbūt. Bet ne itin malonus. Netgi jeigu apie tai maloniu balsu dainuoja Pupo.
Itališkas popsas rusams visais laikais buvo ypač paveikus. Nuo tų laikų, kai kosmonautė Valentina Tereškova (ta pati moteris, kuri nelabai seniai pasiūlė Rusijos Dūmai amžino prezidento Putino konstitucines pataisas) pakilusi į orbitą paprašė jai ištransliuoti Robertino Loreti dainą. Tada visas Vakarų pasaulis, o ypač Italija, susigūžė: o kas tas Robertino? Italija apie šį skardžiabalsį bernioką nežinojo nieko, tačiau sovietiniam režimui jis buvo reikalingas, todėl Maskva netruko pagaminti Enrico Caruso lygio operos žvaigždę.
Paskui prasidėjo Umberto Tozzi, „Ricchi e Poveri“, Drupi, Albano ir Rominos Power itališkojo popso žydėjimas. Vos tik Toto Cotugno savo gergždžiančiu balsu užtraukdavo „io sono italiano vero“ (liet. „aš esu tikras italas“), Maskva jį išsyk apipildavo rubliais. Gal ne rubliais, gal doleriais, kas ten žino. Nes jo ir Pupo dainų tekstai sovietijos gyventojus veikė kaip šiltas kompresas. Kaip galingas socialinis anestetikas. Nėra dešros? Nėra tualetinio popieriaus? Įsijungiame televizorių, pažiūrime „žinių laidą apie jį ir šiek tiek apie orus“, o tada – prašom: itališkas San Remo festivalis. „Gelato al cioccolato“ – Pupo šokoladiniai ledai. Klausom ir laižomės.
Beje, „tiesiogiai“ transliuojamas San Remo dainų festivalis iš Italijos tebuvo fikcija. Nes, kai į sceną išeidavo Eros Ramazzoti su savo įtartinai suplyšusiais džinsais, Maskvos glavlitai jį ištrindavo ir paleisdavo įrašą su Albano „Felicità“. 1986 metais „Ricchi e Poveri“ (vien šios grupės pavadinimas – „Turtuoliai ir vargetos“ – buvo smagus ideologinis saldainis sovietinei propagandai) tarp Maskvos ir Leningrado sudainavo 44 koncertuose, jų klausėsi beveik milijonas sovietijos gyventojų.
Kiek uždirbo italų trubadūrai iš Maskvos koncertų užsakovų? Sunku pasakyti, bet prasidėjus karui Ukrainoje italai pasakojo tokį anekdotą: kas turėtų įvykti, kad Putinas užsuktų dujas Italijai? Gal Roma turėtų patrigubinti ekonomines sankcijas? Ne. Dujos Italijai būtų užsuktos nebent tuo atveju, jeigu Albano Carrisi liautųsi linksminęs savo dainomis Rusiją. Nenuostabu, kad šis viešbučių, vyno ūkių savininkas, paklaustas, ką galvoja apie karą Ukrainoje, atsakė: „Putinas turėjo motyvų pradėti šį karą... Aš dainavau ir visada dainuosiu rusų tautai. Putinas yra rusas, todėl aš dainavau ir jam.“
Kaip baigėsi nesmagi istorija su juodu mersedesu, Pupo ir „Road to Yalta“? Italijoje kilo toks triukšmas, tokia (beveik) visuotinio pasipiktinimo banga, jog „Šokolodinių ledų“ autorius galiausiai buvo priverstas atsisakyti idėjos vykti į Maskvą. Tiesa, ten čiulbėti Putinui liko jo gitaros partneris, antrasis „Bella Ciao“ dueto dalyvis, Vilniuje gimęs žurnalistas Ernestas Mackevičius. O gaila!