Paulius Jurkevičius. Kokia kavos kaina sensorinės gerovės rojuje?

Espreso kavos puodelis – 1 euras? Negali būti... Itališki ledai, gelato porcija – 2 eurai? Gal jie čia juokauja? Kokteilis „spritz“ 3–4 eurai? Nesuvokiama, gal klaida? Smagi vakarienė restorane su nelabai prasto vyno buteliu – nebrangiai? Nustebimas, šypsenos, džiugesys. Paskui – susimąstymo akimirka: hm, kažkaip keistai šitas pasaulis sutvarkytas.

Panašias keliautojų iš Lietuvos nuotaikas dažnai fiksuoju keliaudamas po Pietų Europos šalis. Ispanijoje stebina alaus kaina. Graikijoje ir Italijoje – kavos, vyno ir ledų. Pasitaiko smagių atradimų ir Portugalijoje. Žinoma, šios nuostatos negalioja centrinėse miestų ir kurortų aikštėse, masinio turizmo viešpatijose. Bet štai nuostabus ryto vaizdas: suplukęs gatvių šlavėjas stabteli prie baro, eina gerti kavos. Čia pat sustoja prabangus „Maserati“ visureigis, išlipa kostiumuotas savininkas, eina į tą patį barą gerti kavos. Prie jų prisijungia sunkiai klibinkščiuojantis senolis. Jis irgi eina puodelio espreso.

Mažų kasdienybės malonumų triada „kava–ledai–vyno taurė“ prieinama visiems. Ir visi ja naudojasi. Kasdien – porcija mažytės gerovės. Vietoje tos – didelės, valstybinės, politizuotos. Jos niekas garsiai neskelbė nei Apulijoje, nei Kretoje, nei Andalūzijoje. Jos čia paprasčiausiai nėra ir greičiausiai niekada nebus. Slegia valstybės skola ir migrantų srautas, duobėti keliai ir lėtas internetas, prasta sveikatos apsauga ir biurokratijos gniaužtai. Yra daug visokiausių problemų. Bet matau: žmonės, skubėdami šeštą ryto į darbą, įlekia į barą pusryčių – išeina laimingi. Matau senukus saulės atokaitoje: gurkšnoja vyną, aptarinėja futbolo reikalus. Laimingi.

Kodėl triados „kava–ledai–vyno taurė“ akivaizdoje sutrinka keliautojai iš Lietuvos? Pirmiausia, juos stebina kaina. Toliau: stebina mažų kasdienybės malonumų masiškumas, populiarumas, prieinamumas. Paskui pradeda domėtis, kaip į šiuos dalykus žiūri valstybė, o tada dar labiau stebisi. Tarkime, Ispanija. Pusę metų Madridas ne šiaip buvo sumažinęs pridėtinės vertės mokestį (PVM) maistui. Nors ten pas juos ir šiaip PVM duonai, pienui bei daržovėms buvo menkas. Jie tiesiog jį nubraukė: nulis! Infliacijos rodikliai stipriai sumažėjo – PVM sugrąžintas: dabar duonai – 4 proc. Panašiai Italijoje.

Ne visi, bet dalis ekonomistų pripažįsta: tas pats pridėtinės vertės mokestis perkančiajam laikrodį „Audemars Piguet“ už 180 tūkst. eurų ir perkančiajam litrą pieno yra akivaizdi socialinės atskirties skatinimo forma. Na, nebent valstybė būtų labai turtinga, visi panašiai turtingi.

Ne visi, bet dalis ekonomistų pripažįsta: tas pats pridėtinės vertės mokestis perkančiajam laikrodį „Audemars Piguet“ už 180 tūkst. eurų ir perkančiajam litrą pieno yra akivaizdi socialinės atskirties skatinimo forma. Na, nebent valstybė būtų labai turtinga, visi panašiai turtingi – tada taip. O jeigu nelabai, tarkime, kaip Graikijoje: tada už super laikrodį bus 24 proc. valstybei, o už alyvuogių aliejų – 5.

Grįžkime prie kavos reikalų. Mažų, visiems prieinamų kavos gėrimo ritualų kavinėse ir baruose priešininkai nebūtinai yra anoniminiai ministerijų ar inspekcijų valdininkai, reguliuojantys pridėtinę vertę ir kitus mokesčius. Ar elitinių aromatų gaudytojams ir jų tiekėjams masinė, studentams, pensininkams, bankų valdybų nariams tinkama kofemanija yra gerovės valstybės ženklas? Ne, nėra. Geriau taip: daugiau tropinių vaisių aromato už šveicariško laikrodžio – oj, atsiprašau, už šveicariškos kavos – kainą (4–5 frankai), bet mažiau publikos. Mažiau klientų už visiems prieinamos gerovės kainą – mažiau sąnaudų. Mažiau darbo. Mažiau lakstymo, mažiau kalbų „laba diena, jums dvigubą?“, mažiau kavos aparato susidėvėjimo problemų. Visko mažiau už daugiau.

Mažame Pietų Italijos miestelyje, kuriame nepritaikysi gailios kavos ekonomistų logikos „pas juos – milijonai turistų, o pas mus tai vos keli vietiniai“, geriu espreso kavą. Čia visi vietiniai, savi, išskyrus šių eilučių autorių. Puodelio kaina – 1 euras. Sunervino.

„Kodėl čia pas jus kava po 1 eurą? Dėl kokių priežasčių?“ – klausiu jaunos baristės su kasikėmis.

Baristė gūžteli pečiais – atseit, kvailas klausimas. Pastato prieš mane puodelį, pasuka ąselę į man patogią poziciją, šypteli ir klausia: „O kiek pas jus kava?“

Atsakau: „Dvigubai. Bet pasitaiko ir trigubai.“

Veide matau nuostabą. „Tai jūs gal iš Šveicarijos atvykote? Ar iš Paryžiaus? Arba iš Oslo?.. Matote, jeigu tokią kainą skelbtume, tada vietoje 300 puodelių per dieną parduotume gal 100. O gal ir ne...“

Teiraujuosi: „Kažin, kaip geriau: parduoti 100 puodelių po 3 eurus, ar 300 – po 1?“

Šypsena baigiasi ir baristė pereina prie familiariojo „tu“: „Stok prie baro ir pamatysi, kaip geriau... Mes čia ne tinginiai...“

Ką galiu pasakyti apie espreso kavą už 1 eurą? Tiršta, kremiška, šokolado aromato. Paskrudinta. Gal net koks 10 proc. robustos mišinyje panaudota. Elitizuotos kavos pasaulio atstovai tokios negertų, netgi jeigu nemokama būtų. Mažų kasdienės gerovės malonumų vartotojams tinka.

Girdžiu balsus: reikia ruoštis karui. Todėl negalima valgyti ledų, eiti į barą kavos. Eduardo Vaitkaus elektoratas jau perėjo prie čiajaus. „Kava–ledai–vyno taurė“ yra negerai, nes toks dabar laikas, kai reikia smarkiai suraukti kaktą ir kamputyje galvoti apie tai, kaip viskas bus blogiau ir baisiau. Viena ponia feisbuke man parašė, kad ir „Eurovizija“ karo akivaizdoje yra negerai. Dainos ir šokiai – labai negerai. Nors kas ten žino: Ukraina ir dainavo, ir šoko, ir visai tai darė su įkarščiu.

Aš manau – atvirkščiai. Reikia padvigubinti. Patrigubinti ledų, kavos, kokteilių. Efektas būtų dvejopai teigiamas: trigubas PVM srautas tekėtų į valstybės kasą viskam, įskaitant gynybos reikalus, o piliečiai, gavę dažnesnę mažosios malonumų triados dozę, būtų psichologiškai tvirtesni, ramesni, nusiteikę pozityviai. Vienintelis būdas nutraukti šį srautą būtų šis: padidinti PVM ledams, kavai bare taip, kad vartotojai užsidarytų namuose ir smarkiai suraukę kaktas mąstytų.

Bet yra ir kitų variantų. Nežinau, ar girdėjote: tautiečiai, referendume balsavę „prieš“ pilietybės išsaugojimą saviškiams, masiškai varo į Pietų Europą. Jiems reikia ilgų darbo atostogų gurkšnojant Kanaruose alų už 2,5 euro. Arba Kalabrijoje, prie espreso puodelio už 1 eurą. Arba Graikijoje, tavernoje su vyno puslitriu už 5 eurus. Mažų kasdienybės malonumų triada suveikia teigiamai atvykusius iš šveicariškų kavos kainų šalies. Jie ten jaučiasi gerai.

Sensorinis laimės pojūtis, žinoma, yra trumpalaikis. Jame mažai dramos ir epo. Bet jeigu palyginsime su spalvota politinės „gerovės valstybės“ iškaba, tada pamatysime štai ką: jis tikras, apčiuopiamas. Be saldaus demagogijos poskonio.